QUOTE(saturno_sesely @ 2009 01 05, 09:42)
mes šį rudenį išgyvenom be galo sunkų periodą... buvau vienu mometu taip įsiutus ir užpykus, kad vien apie jį pagalvojus ištikdavo pykčio priepuolis. buvau ir išvažiavusi su vaiku pas tėvus, bet grįžau. aš liūtas, jis jautis, kaip ir visos rašot barniai dėl nieko - didžiausia problema... labai ilgą laiką aš nenorėjau suprasti kad labai daug kas priklauso ir nuo manęs. esu kaip degtukas ir pikta tokia, kitas vyras gal negyventų išvis su tokia

o jis mane kažkaip pakenčia... man užplaukia aš ir kabinėjuos prie jo taip tikrai negražiai, po to susipykstam ir jau tada išlenda senos nuoskaudos. praeities deja nepakeisi...
dabar būnu jam meili, apkabinu, šypsausi, juokauju...

ir viskas tada gerai... kažkodėl dar neseniai buvau be galo užsiparinus, rėkdavau ir ant vaiko ir ant jo ir visi man blogi...

dabar bandom savo nesąmones priimti juokais. dažniau

... iš to aš irgi buvau padariusi baubą, maždaug, aš pavargusi, santykiai blogi, tu manęs nespausk...
na va tokia padrika rašliava
oho!

su pykciu tokia pat istorija

zodis PRIEPUOLIS - labai tinkamas.
bet faktas kad ir manasis neurotiskas. taip kad mes amzinoj krizej....
kai as bunu gera, meili, nesikabineju, nepriekaistauju, [nors ji, toki issiblaskiusi ir nedemesinga itin sunku be isteriju pakest!], ziuriu, kad jis bent jau irgi kaip medutis svelnus buna,,na nesvarbu kad kazko net ir nepadaro, bet buna bent jau ramus ir svelnus...
o is kur gaut tos kantrybes tai nezinau

as gi pati atrodo isprotesiu, nebepasitikiu savim, pikta ant visu esu...vat cia rezultatas kai to pykcio viso jam neislieji