Tėvų karšinimas (3)

Simense, tai jau filosofija. Ji dar ne man As rasau, kaip as jauciuosi.

O as kazkodel labai stipriai jauciu, kad gyvenimas dabar nepilnavertis. Gal veliau suprasiu, kad taip nebuvo, bet as taip jauciuosi dabar. Kazkokia viduje gyvena neuzpildyta tustuma, ir gana didele. Dabar jau pradejau dirbti, ir dziaugiuosi. Nes tai padeda uzsimirsti. Kai nedirbau - jau buvau priejus neuzmigimo stadija. Gal cia pavasaris veikia, kazkur juk reikia paliudeti

Gal ir mama lauko bijo del visokiu gamtos niuansu. Nu nesuprantu tiesiog...Kaip pvz. reiktu kur vaziuoti, kai ji nepereina duru slenkscio?
Ir jau pora kartu i vonia niekaip nebeilipo. Va ir kaip ta galva isplauti Ji jos nesukioja, negali atlenkti atgal, negali stipriai i prieki. Tik stovi tiesiai ir tiek...na ryt spresim ta galvosuki...

labanaktis visoms saugokit ne tik ligoniukus, bet ir save

Jei ji gali sėdėti ant kėdės, pasodinkit (vidury kambario), prieš tai kėdę užtiesę kokia klijuote (kad nesušlaptų). Plaukus plaukit putomis kempinėle. Per kelis kartus atsargiais prispaudimais sugerkite putas švaria drėgna kempinėle, kad nelašėtų vanduo ant ligonio. Tai galima daryti per kelis kartus (plauti galvą dalimis), jei ligonis ima nerimti.
Būtų gerai, kad vienas priešais šnekintų, kitas (ar net dviese) plautų.

Na, šito lygio aš tikriausiai nebepasieksiu... Dažniau jaučiuos kaip ajb . Ne, niekam negrūmoju, nieko nekaltinu, kad nutiko taip, o ne kitaip, šita stadija jau toli praeity, ir vis dėlto... Tikrai negaliu sakyt, kad gyvenu ir gyvent noriu vien slaugymu, rūpinimusi, ligonio nerimais. Žinau, kad taip yra, kad padarysiu viską, ką galėsiu, kad tėčio dienos ir naktys būtų kuo pilnavertiškesnės, lengvesnės, bet... Taip, vertybės persikainojo, persisijojo draugai ir giminės, tačiau dvasios ramybės kaip nėr, taip nėr.
Ir dar sykį apie senelius - va čia, pasikartosiu, apgailestauju, labai apgailestauju, kad dukružei neteko pažint mano tėvų tokių, kokie jie buvo. Graudu klausyt, kaip ji lyg piktokai ir atžariai atsisako eit į mokykloj rengiamas senelių šventes - neva jai neįdomu. O iš tiesų - vaikas tiesiog neturi su kuo eit, o didžiuma ateina su mylinčiais seneliais. Taip suspaudžia širdį...

Aš ir negyvenu vien ligonio rūpesčiais. Juk to ir nereikia. Gal tik iš pradžių keletą mėnesių reikėjo, kad susidėliotų ritmas. Jau nebereikia ištisai būti ligonio kambary. Ir dabar aš nemažiai laiko galiu skirti šeimai, ir sau.
Aišku, draugai kaip ir nutolo, nes lyg ir nebeturime apie ką kalbėtis (kaip tyčia, visi turi nusenusių tėvų, bet mano, jog juos prižiūrėti priklauso kitiems giminaičiams, o jiems tik tėvų užgyventais turtais naudotis), giminių kaip ir neliko (esame niekam neįdomūs, nes neturime ko ,,duoti'' ir nešnekame, kur savaitgalį važiavome ar iškylavome, nekviečiame pas save pabaliavot). Bet liko bendradarbiai, su kuriais mes pasišnekame įvairiomis temomis per pertraukėles, liko internetas, kur galima itin įvairiomis temomis pasišnekėti, be to, dirbu pakankamai intelektualų darbą, kad užtenka darbo ir protui, ir mąstymui, ir apmąstymui.
Šiuo metu daugiau randu laiko ir porai valandų išvykti iš namų prisitaikusi prie ligonio grafiko, tai daugiau ir norėt? Išeinu pasportuot, nusipirkau balansavimo kamuolį ir mokausi su juo įvairių ,,akrobatinių'' triukų. Esu lankstesnė, nes per rankos traumą ir sėdėjimą prie ligonio buvau visai suragėjusi. Bet, kaip matot, gyvenimo upė randa savų nišų gyvybės vagelei tekėti, todėl ir gyvenimas įgyja naujų spalvų.
Išmokau labiau perprasti ligonį, nebestresuoju dėl sunkiau nukerpamų nagų ir vis dar neužgydomos žaizdelės (bet neblogėja). Žinau, kad anksčiau ar vėliau visa tai įvaldysim, kaip įvaldėm ir sauskelnių keitimą, ir dienos režimą, ir ne itin mielų svečių pasekmes. Viskas vyksta į gera. Tai, kad kaupiama patirtis, ir lengviau ateina sprendimai.
Beveik neprisimenu, kokia mama buvo (bent jau šiuo metu negalvoju), priimu ją tokią, kokia yra dabar. Ir didžiausia dovana, kai vaikas pasako, kad namuose su šeima jam geriausia.

O kas ten, Alan, per mokykla, kad nuolatos vyksta senelių šventės? Ar nereikėtų su mokytojais pasikalbėt, nes net puikiais tėvais ne kiekvienas pasigirti gali, o čia dar mylintys seneliai... (Atsimenu mergaitę, kuri per klasėje organizuotą mamyčių dieną ištisai praverkė, nes mama, kaip tyčia, tuo metu dirbo). Ar mokykla tikrai ta kryptimi dirba?
Apskritai, tai tau pačiai dar didelė niša atsiveria, nes išmokyti mylėti seną žmogų, kai kitas, atrodo, tos meilės regimai neparodo, yra menas.

O tokios putos perkamos vaistineje? Ar jos gerai isplauna, nes mamos plaukai labai stori?



Visur panasios sventes vyksta. Mano vaiko darzelyje bet kokioje sventeje susirenka ne tik tevai, bet ir seneliai. Manau ateis laikas kai ir maniskis skaudziau reaguos. Kol kas jam senelius atstoja aukle...Be to jis mato, kaip jo pusbrolis su seneliais, tai kaime, tai Nidoj, tai Turkijoj, tai sode ir t.t. O mes gi vasara dirbam, kiek tu atostogu tesusidaro. Ir sedi vaikai istisai namie. O man tai sirdi del to labai paskauda Gal net ir pavydo kazkiek nepiktybinio tame yra Taip norisi vaikui duoti viska viska, o sioje situacijoje, deja, jauciu, kad daug net ir savo laiko, is ju tenka atimti.

Tai paprastų paprasčiausias šampūnas (koks tam žmogui tinka), šiek tiek praskiestas vandeniu ir suplaktas, kad lengviau ir greičiau plautųsi, o ne būtų sunkiai išplaunama košė.
Jeigu mamos plaukai stori, būtų gerai pamodeliuoti trumpesnę šukuoseną, nes trumpesnius plaukus visada lengviau plauti.

Nežinau, mano vaikas niekada nereagavo, kai per šventes tėvams būdavo pagerbiami ir seneliai. Manau, tai svarbiau tiems, kurių tėvai mažiau rūpinasi savo vaikais, o į darželį ir įvairias mokyklas vedžioja seneliai. Tai ir sugalvota kažkaip išskirti tuos senelius, nes kitaip vaikas gal liktų ,,be nieko''.
Atsimenu, per mamyčių šventes pradinėse net gėlyčių padirbdindavo ir močiutėms, bet man tai kažkaip atrodydavo nenatūralu. Nes kur Motinos diena, ten motinoms, o jau senelių didesnė svarba yra namie (o ne išoriniame pasaulyje) - ar jis sveikas ir dar pagelbstintis, ar jis ligonis, padedantis suvokti, kad pasaulyje ir daugiau žmonių, reikalingų pagalbos, be mūsų pačių yra.
Ir nereikia gailėtis, kad vaikai namie. Kuo jie ilgiau prie mūsų bus, tuo daugiau vertybių mes jiems perteiksime. O jau Turkiją spės dar pamatyti. Tikrai nebūtina ją aplankyti tokiame jauname amžiuje.

Ne nuolatos, bet kasmet Puiki šventė, labai sveikinu. Vaikai renkasi ne su tėvais, o su seneliais. Prieš tai būna rašę rašinius, piešę kažką. Salėj paroda, skaitomi įdomiausi rašiniai, vaikai pasakoja, ką kartu su seneliais nuveikė - dažniausiai pasakoja ne apie Turkijas, o apie inkilus, sodinamus medelius, meistravimą Ateina tikrai ne visi mokiniai, daugeliui išties neįdomu, nors seneliai visi gyvi tebėr. Kalbu apie savo širdies skausmelį, nes maniškei labai magėtų su savo seneliu nueiti, apie jo darbus papasakoti, rašinį paskaityti (literatūros mokytoja jos rašinį apie senelius kasmet išskiria, prašo paskaityti). Pasakoju tiesiog šiaip, apie tai, kaip jaučiuosi, kaip jaučiasi kartais mano mergaitė. Toks mūsų gyvenimas - diena linksmiau, diena liūdniau. Esam tik žmonės, ir ne visad išeina suvaldyt emocijas

Na, jeigu tik kasmet, tai gal ir normalu ir sveikintina. Bet jeigu dukra pergyvena dėl to, kad nedarė kartu inkilo ar nesodino medelio... Na, nežinau...
Ai, gal nesakysiu, o tai vėl kas pasakys, kad mano ,,filosofijos''. Gal aš kitaip gyvenu, bet aš čia matau labai gerą ir plačią dirvą vaiko auklėjimui. Nesvarbu, ką į pirmą vietą iškelia mokykla.
Aš labai džiaugiuosi, kad būtent dabar savo vaikui aš galiu padėti praktikoje išreikšti jame glūdintį jautrumą.
O juk yra dar ir kiti (kitos pusės) seneliai?

visi pieina pie vieno tasko.

Pas mus is kitos puses jau kita istorija
Simense, "filosofija" geraja prasme. Tu labai graziai ir rasai, ir manau, kad dar graziau mastai. Manau, kad ir tavo natura, kaip zmogaus, kitokia. Tu tokia labai tikra, na nezinau kaip issireiksti. As kol kas visai neturiu laiko, o ir noro tikriausiai, dabar gilintis i tokius dalykus, kurie man padetu sioje situacijoje izvelgti nors kazkokia geraja puse. O tu jau ta padarei. Tu atradai vidine ramybe. Tai nuostabu, nes tikriausiai jau nieko geriau sioje situacijoje ir neimanoma padaryti, nes nieko pakeisti negalime. Todel turetume pakeisti save. Manau ateis ir mums laikas ismokti taip mastyti

O seneliai ne del Turkijos. Ten jau vaikai buve ir be ju Bet vat noreciau ten nusivezti ir mama. Vis galvoju, kiek jai galeciau duoti dabar, kai dirbu, kai stoviu ant koju. Duociau dalyku, kuriu ji niekada neturejo. Na gi galejo ta liga dar palaukti