Tėvų karšinimas (3)

Tavo situacija sunki, nes tavo vaikeliai dar labai maži, jiems reikalinga visa tavo energija, o čia sunkus ligonis... Ir vistiek patarčiau pasistengti pamilti ir branginti kiekvieną dieną, nes gyvenimas toks trapus...

Alan, tavo meilė tėvams persiduoda dukrelei, tavo pasakojimai jai įsimintinesni, negu jos mažytės asmeninė patirtis, kai dar nemoki analizuoti, neturi su kuo lyginti. O dėl kitų galimybės ateiti su mylinčiais seneliais - labai jau daugelis nebeturi ne tik kontaktų su seneliais, bet ir su tėvais, vienos mamos dar stengiasi visus atstoti. Dar painiau, kai senelis turi nebe pirmą žmoną, o močiutė kitą vyrą... Kaip bebūtų keista, ne kartą girdėjau močiutes irzliai šaukiančias ant anūkų, nors jie elgėsi visai natūraliai - kur dingo kantriosios močiutės? Dabartinės lyg stengiasi konkuruoti griežtumu, reiklumu tu mamomis.
Nėra nuskriausti mūsų vaikai, nes jie turi mylinčius tėvus, jie mato, kaip tėvai rūpinasi neįgaliais seneliais ir gal protu nesuvokdami, bet širdyje jaučia, kad jie yra saugūs šiame pasaulyje, nes visais yra rūpinamasi, visi yra mylimi, nesvarbu kokios būklės jie bebūtų. Vaikams, paaugliams sunku gyventi su sergančiaisiais ir pavargusiais slaugytojais, bet tikrai ateis laikas, kai jiems tas nepatogumas pasirodys prasmingas, išdalinta meilė visada grįžta su procentais .

Su MOTINOS diena, merginos Meilės, švelnumo ir ištvermės jums

Sveikos,

Dažnai paskaitau jūsų mintis, išgyvenimus. Noriu pasiteirauti, ar jums taip buvo, kad karšinamam žmogui (šiuo atveju mano močiutei) ūmiai pablogėjus sveikatai: pakilo temperatūra, spaudimas nukrito iki 65/40, širdelė visiškai be jokio ritmo plakė, atrodė kaip komoj, pakvietus gydytoją, jis atsisakė bet ką daryti. Mums pasakė, kad ruoškitės laidotuvėms, o ne kankinkit žmogų.
Visi aplinkiniai spaudžia paleisti močiutę, nestatyti lašinių.
Ką jūs manot? Mano širdis su tuo nesutinka.

Iš esmės tai tiesa. Kodėl mes norim sulaikyt išeinantį žmogų? Negalim susitaikyti su jo praradimu ar manom, kad jam bus geriau, jei dar dieną ar valandą pratemps čia, pasikankins. Mirštantis žmogus į gyvenimą jau negrįš, tik šiuolaikinės medicinos priemonėmis prailginsim jo agoniją, ar jūs to norite savo močiutei? Gal geriau palaikyti išeinatį už rankos, pabūti kartu, leisti jam ramiai išeiti. Linkiu jums širdies ramybės .

Tiesiog ji visuomet sakė, kad dar nenori mirti, kad nori dar čia pabūti. Ir kuomet prašviesėja protas, sako, kad jai nieko neskauda.
Aišku, tai yra mūsų kabinimasis už šiaudo, kurio nėra.
Nerandam mes tos širdies ramybės niekaip

nevisai sutikčiau o kokia močiutė iki šito pablogėjimo? pablogėjimas, kaip manot, laikinas ar jau nuolatinė būsena...
Kodėl klausiu, o todėl, kad per Kalėdas bloga pasidarė mano bočeliui, 85 metai, na, aišku jau jis toks lėtas buvo, bet valgė normaliai, knygas skaitė, televizorių žiūrėjo, bet vieną dieną nuvirto, nebesikėlė iš patalo. Vežėm į Plungės luigoninę- ten pasakė, kad insultas ir kad po savaitės mirs tačiau mes visi (o mūsų daug- vaikų ir anūkų) nusprendėm, kad tokie pasakymai- medikų aplaidumas, tiesiog norėjo, kad į kišenę įkištumėm tada persivežėm į Klaipėdos ligoninę, ten įkišom į kišenę ir pastatė ant kojų- dabar žinoma, jaučiamas insulto poveikis (tai jau antrasis), tačiau bendrauja, atpažįsta mus, or toliau laikraštį paskaito, televizorių pažiūri, išeina į lauką su lazdele pasigrožėti savo sodyba, kurią mes puoselėjame...taigi klausimas- jeigu būtumėm pasidavę medikų spaudimui, kurie jau liepė jį palikt ramybė- jo nebebūtų....bet ar mes turėjom teisę atimti jam galimybę pasigrožėti žydinčiomis obelimis, kaštonais, pamatyti naujai gimusį proanūkį......
Tačiau viskas priklauso nuo būsenos, manau, artimieji tai jaučia...jeigu jau tikrai viskas, tada gal ir nebekankinčiau, bet aš iš patirties galiu pasakyti- nepasiduokit medikais, ne visi jei suinteresuoti gelbėti seną žmogų

Tuomet darykit viską, ką galit, gal žmogus dar nepasiruošęs išeit.

Mano patirtis sako, kad jeigu žmogui dar ne laikas mirt, tai nė gydytojai nepadės . Nemanau, kad jie piktybiškai norėtų numarinti žmogų, mums irgi prieš 9 metus po sunkaus insulto buvo pasakę ruoštis laidotuvėm, bet patys ir ištraukė iš mirties (tiesiog praktika rodė, kad kiti po tokių insultų nebepakyla).

Una Li, sutinku, kad labai individualiai nuo situacijos priklauso
tačiau taip gyvenime nutiko, kad mano aplinkoje ir gyvenime labai daug medicinos, su medicina susijusių žmonių ir t.t gaila, tačiau turiu nemažai blogų pavyzdžių tad čia man labiau patinka rusų priežodis- doveriaj no proveriaj (pasitikėk, tačiau pasitikrink tad niekam nepakenks jei bus pasikonsultuota su kitais medikais...
Aš tai galvoju, kad traukti nereikia net ir tada, kai atrodo beviltiška (žinoma, proto ribose), nors šiaip aš esu eutanazijos šalininkė

O senelių problema mano šeimai labai artima- du seneliai kaime (vienas po 2 insultų, baba viena akim akla, abiem po 85 m), kitam kaime kitas senelis, 83 m su jau nusibaigusiu klubo sąnariu, vyro šeimoje yra dėdė- suparalyžuota visa kairė pusė, apie 70 m (šeimos neturi) ir netaip seniai vyro senelis mirė- alshaimeriu sirgo apie 10 m ir visą tą laiką buvo reikalinga priežiūra

AČIŪ už padrąsinimo žodžius. Bandom šiuo metu viską, spaudimą jau atstatėm, bet širdutės darbo niekaip
Gal ir egoistiška, bet nenorim jos paleisti Mylim ją be proto.
Iki šiol močiutė sąmoninga buvo, tik po lūžio jau nelabai iš lovos keldavosi, bet ir pavalgydavo, ir visuose baliuose sudalyvaudavo vėžimėly sėdėdama, ir visus naujus mūsų drabužius pastebėdavo ir aptardavo

Gal negražiai nuskambės, bet...čia mano nuomonė...yra toks terminas- daržovė
tad manau, gal ir susitaikyčiau jau su viskuo, kai senas žmogus nebelieka žmogumi, o tik daržove
tačiau jeigu dar mąsto, domisi, kalba ir t.t t.y jaučiamas dar gyvybinis siūlelis, tikrai nenuleisčiau rankų ir nenuleidžiu- pas visus daktarus ir visur kitur einu su baba ir bočium, neleidžiu medikams ir valdininkams jų skriausti...čia tik mūsų šalyje atsisako greitoji važiuoti, kai sužino, kad serga senyvas žmogus...mums taip buvo, greitajai reikėjo važiuoti apie 30 km, tačiau nevažiavo- atseit senas, vistiek mirs, kol atvažiuos.....graudu, absurdiška.....kai net gyvenimo saulėlydyje nebegali susilaukti deramos pagarbos

liaudija , darykit, kaip širdis liepia... Nieks geriau padėties nesuvoks, negu jūs, patys artimiausieji. Jei išties pabaiga, netruksit pamatyti O gal čia ir ne tas atvejis. Sunku būtų gyventi galvojant, kad lemiamu momentu nusprendei neteisingai. Niekam to nelinkiu. Nors, artimam išėjus, dažnai galvojam, kad padarėm ne viską, kad gal reikėjo dar kažką...
Cikadelei pritariu - proveriaj Kadangi mūsų giminėj dabar ligonių su kaupu, tai ir istorijų kokių tik nori. Brolienės tėvas trečius metus iš patalo nebesikelia, kurią naktį užėjo dusulio priepuolis, atvažiavo greitoji, pabandė jungt deguonį, nieko neišėjo, sako - tai jau galas, agonija. Ir išvažiavo. Brolienė nepajėgė sėdėt rankų sudėjus ir žiūrėt, kaip tėvas galuojasi. Ji pati medikė, išsirašė siuntimą ir paskambino į klinikas, prašydama atsiųst reanimobilį. Tuojau pat sulaukė kito skambučio - atseit pas jus jau buvom, tėvukui jūsų jau pabaiga, ir siuntimo vidurnaktį išrašyt jums niekas negalėjo (kai turi siuntimą, vežt privalo), vadinas, jūs pati gydytoja, tai susitarkim kolegiškai ir t.t ir t.p. Nenusileido. Atvažiavo ta pati brigada, nugabeno į klinikas, priėmime prijungė deguonį, žmogus išsyk atsigavo, po savaitės namo grįžo, vėl guli, žinoma, kaip gulėjęs, bet dar ne daržovės pavidalo, tikrai ne. Vadinas, greitoji atvažiavo be deguonies, tik suvaidino procesą?.. O jei dukra ne medikė, tai jau ir tikrai galas būtų, o kaltų kaip ir nėr.
Darykim ką galim, kaip galim. O bus, kaip būt privalo
Mano tėtis pablogėjo. Dvi savaites beveik nebepaeina, tik per vargus negalus nuo lovos ant krėslo perkeliam, buvo dienų, kai nepakilo visai. Nežinau, ar krizė, ar ligos etapas kitas...

Užjaučiu, kaip sunku tokiais momentais, kai tarsi pakimbi laukime.