QUOTE(Alan @ 2009 05 12, 17:47)
Manau, kojos nelaiko. Matai, stadija jau tokia, kad nebepasakys... Bet jau tikrai neapsimetinėja, kad negali, tikrai ne. O jei ir pakyla, tai tik laikomas, tokiom sulenktom kojom...
Ir netrukus susmunka. Kalbos rišlios nebeliko beveik visai.
Tik rankų stiprumas neišpasakytas - kad suims, nors rėk 
Et, kaip jau Dievas duos...
Mano močiutės rankos taip pat be galo stiprios. Ji, kol jaunesnė buvo, visuomet sakydavo, kad ją išvežtumėm į senelių namus, kad ji nebūtų našta mums. Žinoma, mes niekuomet taip net negalvojom (jau buvom karšinę tėvuką(senelį mes vadinom tėvuku), bet jos tokios kalbos nesiliovė.
Kuomet atėjo tas momentas, kai reikėjo pradėti ją karšinti, ji su ašaromis akyse pradėjo prašyti, kad nevežtumėm niekur.
O dabar visokie įvairaus plauko svečiai atėję labai mėgsta prie jos lovos sėdėdami ir niekieno neklausiami pradėti dėstyti savo mintis, kad tokius senus reikia tik vežti į specialias įstaigas. Įsivaizduojat, kaip tokios kalbos paveikia močiutę (manau,kad įsivaizduojat). Kadangi mano mama nedrįsta tokiems svečiams nieko pasakyti, tai to darbo imuosi aš - griežtu tonu liepiu nustoti kalbėti nesąmones ir dažnas, dar pamatęs mano žvilghsnį, užsičiaupia visam. Kitą kartą atėję, marazmų nekalba.
Tai va - močiutė po tokių mano svečių apdirbimo, griebia man, tėtei arba mamai už rankos ir bando ją pabučiuoti, kad mes tokie geri. O jos gniaužtai kaip replėm suspaudžia - kartais net nesugebu ištraukti rankos, kad ji tik nebučiuotų.
Padarėm jai kraujo tyrimus - rodo be galo didelį uždegimą. Gydytojai nežino, kas jį tokį sukėlė. Paskyrė antibiotikų ir viskas. Niekas negerėja. Su nerimu gyvenam kiekvieną minutę.
