Tėvų karšinimas (3)

#229
QUOTE(liaudija @ 2009 06 02, 13:41)
Sveikos,

Gal kartais Jums su tuo teko susidurti? Mociutei kas diena, kas antra diena kyla temperatura iki 38-39, analginas numusa, o kita vakara vel tas pats.



Sveikos, penktadienį palaidojom močiutę. Ta temperatūra tik rodė, kad pabaiga jau čia pat verysad.gif
Atsakyti
Šį pranešimą redagavo liaudija: 08 birželio 2009 - 07:26
#230
QUOTE(liaudija @ 2009 06 08, 08:25)
Sveikos, penktadienį palaidojom močiutę. Ta temperatūra tik rodė, kad pabaiga jau čia pat  verysad.gif

Būna ir taip, tik nesinorėjo rašyti. Užuojauta tau. Toks yra gyvenimas - laikas gimti ir laikas mirti. Gera, kad tavo močiutė paskutines dienas praleido tarp mylinčių žmonių, tai didelė dovana.
Atsakyti
#231
Liaudija, užuojauta...
Atsakyti
#232
QUOTE(liaudija @ 2009 06 08, 08:25)
Sveikos, penktadienį palaidojom močiutę. Ta temperatūra tik rodė, kad pabaiga jau čia pat  verysad.gif

Priimk užuojautą, mieloji... Matyt, buvo jau laikas. Nesinorėjo ir man rašyt, kai paskaičiau apie tą nekrintančią temperatūrą, prisiminimai dar tokie ryškūs... Ką padarysi. Privargo močiutėlė per gyvenimą, lai pailsės. Išėjo savų apsupty, mylima, rūpesčiu apglobta. Amžiną jai atilsį...
Atsakyti
#233
Ačiū už užuojautą.
Dėkui Jums.
Atsakyti
#234
QUOTE(liaudija @ 2009 06 08, 08:25)
Sveikos, penktadienį palaidojom močiutę. Ta temperatūra tik rodė, kad pabaiga jau čia pat  verysad.gif

užuojauta 4u.gif
rytoj aš palydžiu į amžinąją kelionę savo babytę cray.gif
prieš kelias savaites rašiau čia apie savo bočių, tačiau šios savaitės penktadienį insultas ištiko mano babytę verysad.gif krešulys labai didelis nat smegenų kamieno verysad.gif Plungė atsisakė gydyti, atvežėm su greitąja į Klaipėdą, tris dienas išgyveno...tačiau babytė mirtis man neduoda ramybės, viską apsvarsčius- manau, kad iš dalies tai medikų aplaidumas, nes oficialiai mirė, nes negavo deguonies į plaučius verysad.gif

nežinau kaip rėikės gyventi- ji man buvo viskas wub.gif turėjau tarsi nematomą bambagyslę su ja, ne su savo mama, bet su ja, niekas taip besąlygiškai nemylėjo manęs, nieko už meilę neprašė- mylėjo mane tokią, kokia esu, mylėjo todėl, kad esu....
negaliu susitaikyti,gal nenoriu dar verysad.gif

šiandien pasakėm bočiui- liko vienas...jo gyvenamosios vietos klausimas neišspręstas, kol baba gulėjo ligoninjė gyveno mūsų bute, bet jam nelabai patiko, nes negali išeiti į lauką....kaime pripratęs lauke būti......

niekada negalvojau, kad senatvė tokia baisi cray.gif
Atsakyti
#235
Cikadelė, console.gif apsiašarojau perskaičius verysad.gif Užjaučiu user posted image
Atsakyti
#236
QUOTE(Cikadelė @ 2009 06 14, 11:55)
tačiau babytė mirtis man neduoda ramybės, viską apsvarsčius- manau, kad iš dalies tai medikų aplaidumas, nes oficialiai mirė, nes negavo deguonies į plaučius verysad.gif

nežinau kaip rėikės gyventi- ji man buvo viskas wub.gif turėjau tarsi nematomą bambagyslę su ja, ne su savo mama, bet su ja, niekas taip besąlygiškai nemylėjo manęs, nieko už meilę neprašė- mylėjo mane tokią, kokia esu, mylėjo todėl, kad esu....
negaliu susitaikyti,gal nenoriu dar verysad.gif

niekada negalvojau, kad senatvė tokia baisi cray.gif

Matyt buvo paliestas kvėpavimo centras ir ji nebegalėjo savarankiškai kvėpuot. Nurimk ir paleisk ją, mačiau žmonių po sunkių insultų, tikrai nenorėtum, kad tokia egzistencija tęstųsi ilgai...

Meilė niekur neišeina, tik žmonės. Jausi tą globą ir toliau, tik prisiglaust jau negalėsi console.gif .

Aš irgi dar jos neperprantu - lyg pamažu, palaipsniui atimama viskas, ką įgijome per gyvenimą, kol pasilieki vienas ir bejėgis.
Atsakyti
#237
QUOTE(Una Li @ 2009 06 14, 14:23)
Matyt buvo paliestas kvėpavimo centras ir ji nebegalėjo savarankiškai kvėpuot. Nurimk ir paleisk ją, mačiau žmonių po sunkių insultų, tikrai nenorėtum, kad tokia egzistencija tęstųsi ilgai...
na nevisai taip ax.gif kvėpavimo centras nebuvo visiškai pažeistas, aparatas tik padėjo, tačiau jį nuėmus, patikrino- galėjo kažkiek kvėpuoti pati, antrą dieną pasakė, kad neblogėja, atėjo logopedė, kineziterapeutė- sakė, kad išvis labai gera padėtis palyginus kokį didelį insultą išgyveno- samprotavo, kalba atsistatinėjo- jau supratau, ką kalbą, jokio paralyžiaus- kojas, rankas ne tik judino, net pati beveik atsisėdo, parodė pratimus, kuriuose būtų reikėję daryti savaitgalį....
Vakar dar nuėjom su vyru aplankyti- kvėpavo labai gražiai, veidas buvo gražus....

Kažkur 9 val vakare buvo mano tėvai ir atsitiko atvejis, kad šalia babos gulėjusi moteris užspringo lankytojų atnešta braške ir pradėjo dusti, seselė nulupo aparatą nuo mano babos ir pridėjo tai moteriai, mano baba pakvėpavo kelias minutes pati ir irgi pradėjo dusti. Mama liepė sesutei gražinti arba duoti kitą, bet pasakė....deja, per palatą tik du rinkiniai doh.gif kitas buvo užimtas, teko babą pervežti į kitą palatą....kažkodėl įtariu, kad tas incidentas turėjo įtakos- įrodyti negaliu, bet..... žinoma, jau nebeprikelsiu, gal man pačiai tiesiog svarbu sudėlioti visus taškus verysad.gif

mane graudina visi tie prisiminimai, kaip maža būdama gulėjau su ja vienoj lovoj, pasakojo man apie Raudonkepuraitę, kaip paryčiai pakepdavo bulvių ir atnešdavo su storu grietinės sluoksniu, gyvenime nepasakė man blogo žodžio, mylėjo ne už kažką...o už tai, kad buvau jos -utė wub.gif negaliu...jau nebepamatysiu jos, o juk dar tik užvakat išeidama mane atpažino, pasakė mano vardą, suspaudė mano ranką savo sudiržusiais krumpliais...tiek daug vargo gyvenime.... cray.gif
Atsakyti
#238
QUOTE(Cikadelė @ 2009 06 14, 14:50)
kažkodėl įtariu, kad tas incidentas turėjo įtakos- įrodyti negaliu, bet..... žinoma, jau nebeprikelsiu, gal man pačiai tiesiog svarbu sudėlioti visus taškus verysad.gif

mane graudina visi tie prisiminimai

Siaubinga situacija verysad.gif .

Cikadele, bet tu turi tokius nuostabius prisiminimus wub.gif , jie visada tave gaivins, gydys ir ramins sunkią minutę. Daugelis per gyvenimą nesutiko nė vieno taip mylinčio žmogaus, tu turi iš ko mokytis meilės. Skausmingiausia suprasti, kad tavęs niekas taip nebepalepins, nedalins patarimų, kad ateina tavo eilė būti atrama, stiprybe ir paguoda kitiems... Be galo skaudu šitaip netekti žmogaus, lieka tiek skausmo ir nerimo, kad galėjo būti kitaip, bet visiems gyvenimas anksčiau ar vėliau baigiasi, po kurio laiko pradedi suprasti, kad su mumis įvyksta tai, kas turi įvykti, nesvarbu, kas įtakoja tą įvykį. Stiprybės tau (o gal gerai išsiraudoti, net nežinau, kas būtų geriau verysad.gif ).
Atsakyti
#239
QUOTE(Cikadelė @ 2009 06 14, 12:55)
nežinau kaip rėikės gyventi- ji man buvo viskas wub.gif turėjau tarsi nematomą bambagyslę su ja, ne su savo mama, bet su ja, niekas taip besąlygiškai nemylėjo manęs, nieko už meilę neprašė- mylėjo mane tokią, kokia esu, mylėjo todėl, kad esu....
negaliu susitaikyti,gal nenoriu dar verysad.gif


niekada negalvojau, kad senatvė tokia baisi cray.gif

Priimkit užjautą ir nuo manęs. Mano močiutė irgi mirė trečio insulto metu, ji man irgi buvo kiap mama, priėmė visus besąlygiškai, visada buvo pilna gerumo. Visi ją vadinom mama, o mano vaikai- sena mama smile.gif Naktį preiš mirtį klejojo, bet šaukės manęs verysad.gif
Senatvė iš tiesų baisi, dabar jau reikia prižiūrėti mamą, kuriai jau buvę 2 insultai, bet kada gali būti kitas, jau paskutinis. Tačiau yra taip, kaip yra.
Dabar išsiverkit, o paskui pamatysit, kad liko ryšys su ja, šviesus, gražus, be jokios baimės. bet turi praeiti laiko.
Laikykitės 4u.gif
Atsakyti
Šį pranešimą redagavo be rėmų: 14 birželio 2009 - 18:43
#240
Priimk ir mano užuojautą, Cikadele... Pasistenk nebekankinti savęs negeromis mintimis bei įtarimais - net jei jie ir pagrįsti. Niekas nebepasikeis, tik skaudės labiau, aitriau.
Nuostabūs Tavo prisiminimai - panašūs į manuosius... Ir aš buvau močiutės (mamos mamos) mylimiausioji, toj pačioj lovoj migdyta, pasakom penėta... Šiandien lygiai 20 metų, kai močiutės nebėr. Prisiminimai išgrynėjo, virto beveik gyvenimo tiesom, daug kur vadovaujuos močiutės išmintim - ir nepaliauju stebėtis jos stiprybe, kantrybe, nesavanaudiškumu.
Trys mano labiausiai mylėtieji - Močiutė, Mama ir Tėtis - išėjo man esant šalia... Tikriausiai taip reikėjo. Taip buvo teisinga. Taip lemta.
Kad ir kaip sunku, kad ir kaip keista, o gyvenimas nesustoja. Šiandien aplankiau kapelius - jau Tėčio vardas, pavardė ant paminklo šalia Mamos iškalti... Stovėjau sau per lietų ir galvojau - štai ir viskas, kas man beliko. Bet prisiminimai, kokie jie gražūs, kokie skaidrūs, kokie šilti... Ir dar pamaniau - turbūt teisybė, jog žmogus gyvas tol, kol kažkas jį prisimena.
Prisiminkim. Dažnai. Gražiai. Skaidriai. Neliūdnai. Žmonės, kurie mus mylėjo labiau už viską, nenorėtų mūsų regėti palūžusių, sugniužusių. Jie linkėjo mums laimės ir visokeriopos sėkmės. Būkime jų vertos. Pateisinkime jų viltis ir lūkesčius. Būkime laimingos 4u.gif
Atsakyti