[QUOTE]
Papildyta:
nu parasykit kas nors kaip normaliai citata idet, nes jau mane nervuoja
[/quote]
Nenutrinkit raidelių višuje ir apačioje cituojamo teksto, kai jį mažinat
[quote=Jiesia,2009 02 19, 23:17]
[QUOTE]
Papildyta:
nu parasykit kas nors kaip normaliai citata idet, nes jau mane nervuoja
[/quote]
Nenutrinkit raidelių višuje ir apačioje cituojamo teksto, kai jį mažinat
[QUOTE]
Papildyta:
nu parasykit kas nors kaip normaliai citata idet, nes jau mane nervuoja
[/quote]
Nenutrinkit raidelių višuje ir apačioje cituojamo teksto, kai jį mažinat
Nori cituoti pašnekovą?
Cituoti-atsakyti, atsidariusiame lange:
Viršuje palieki
[quote=pašnekutė,2009 02 19, 23:35]
Tekstą palieki visą, arba dalį ištrini
Apačioje:[quote]
Rašai savo tekstą...
Cituoti-atsakyti, atsidariusiame lange:
Viršuje palieki
[quote=pašnekutė,2009 02 19, 23:35]
Tekstą palieki visą, arba dalį ištrini
Apačioje:[quote]
Rašai savo tekstą...
tai gal tevas todel ir nori kartu gyventi, kad pagerintu santykius. 
QUOTE(JaLooSion @ 2009 02 20, 01:31)
Manau, kad jis nori patogiai gyventi pats, į kitus jam tiesiog nusispjauti.
Matosi, kad Jums neteko sutikti tokio tipo žmogaus , nuoširdžiai linkiu nesutikti niekada.
autorės istorija tikrai labai liūdna ir skaudi. kažkiek priminė ir manąją. Mano pirmieji prisiminimai apie tėvą - kuomet buvau 4 metų. buvau viena namuose. Parvedė kaimynas girtą tėvą - prie durų taip ir liko gulėti rėkaudamas. kitas prisiminimas - grįžo tėvas girtas, puolė mamą mušti už nieką (o tuo metu jau laukėsi mano sesutės). norėjau mamą apginti - bėgau šauktis kaimynų pagalbos. pribėgau prie durų ir prisimenu kaip rūke - skrendu nuo durų, tėvas daužo viską, užrakino, raktus paslėpė.
toks buvo gyvenimas. kai negerdavo, atrodė, kad visai nieko. tačiau pradėjus gerti - tai tęsdavosi ke vieną savaitę. jam namo grįžus prasidėdavo teroras: daužydavo viską - net spintą, lovą yra sulaužęs, namuose skraidė kėdės, keptuvės, morališkai terorizuodavo mus visas tris, per naktis nemiegodavus eidavau į mokyklą. prisimenu, net kartą vidurį pamokos išbėgau iš klasės trenkusi durimis. deja, nei mano draugai, nei klasiokai, nei mamos pažystami neįtarė, kad mūsų tokia šeima - žinojo tik mamos broliai, o tėvo giminė manė, kad išsigalvojam.
mama nusprendė skirtis kai man suėjo 16 metų - tik po įvykio, kai pagaliau tėvas pakėlė ranką prieš mane (iki to laiko mušdavo mamą, manęs neliesdavo, net kai stodavau jos ginti); pas mus nakvojo giminės paeiliui, nes tėvas su peiliu vaikščiodavo aplink mamos lovą. išsiskyrus tėvams atėjo kaip ir ramybės laikas - bet man buvo sunkūs kokie 3 metai - mamai depresija, dar atleido iš darbo, tad teko jai keisti profesiją-stoti į kolegiją. išvažiuodavo mama į sesijas,man tekdavo mažesne sese rūpintis, namais, valgį ruošti, močiutę slaugyti, už butą mokesčius mokėti. išmokau viską. išssikapstėm. gyvenam neblogai. žinoma, pinigų trūko visada. tėvas alimentų nemokėjo, prašiau padėti - norėjau eiti į išleistuvių vakarą - deja, nė cento negavau, padėjo krikštatėvis.galiausiai aplinkeliais sužinojau, kad tėvas dirba, tad paskambinau antstolei kodėl jis dirba, o vaikų išlaikyti negali (tuo metu sesuo baiginėjo mokyklą, tad pinigėlių jai labai reikėjo - norėjau jai duoti tai, ko aš neturėjau). pradėjo eiti alimentai. dabar man jau 25-eri. pernai nusprendžiau paskambinti į tėvo darbovietę - sužinojau, kad jis labai serga. nusprendžiau susirasti, nes galvojau, gal pasikeitė. deja, labai naivi buvau. alkoholikas ir lieka alkoholiku. nors ir serga (buvo sumuštas, galvoj auglys, epilepsija, plaučių vėžio 1 stadija, su širdimi bogai), bet vistiek stikliuką kilnoja. kai tik telefonas suskamba ir pamatau, kad jis skambina - net nutirpstu, prasideda migrena. paskambinęs nelabai domisi, ištisai skundžiasi, kad jam alimentus atskaičiavo, kad neturi iš ko gyventi, kad serga, invalidumą tik gauna, kaltina mano mamą už sugadintą gyvenimą ir pan. šiuo metu stengiuosi su juo nebendrauti. žinau, kad nenorėčiau jam padėti - pagaliau man atsivėrė akys, jog jis niekuomet nepasikeis. nuskambės žiauriai, bet jausčiausi geriau, jeigu jo nebūtų - bent žinočiau, kad esu našlaitė. nes jau 10 metų tėvas neparodė noro nei pasimatyti, nei pasikalbėti. ir dažnai apsiverkiu pamačiusi mieste einant tėvą su dukra... net į vestuves jo nekviečiau, net nepasakiau, kad jau ištekėjau...
atsiprašau už ilgą istoriją. tiesiog neturiu kam išsikalbėti. dėl mano uždarumo nebeturiu visai draugų. žinau, kad atsakymų į klausimus irgi nerasiu.tad stengiuosi gyventi savo gyvenimą, stengiuosi pamiršti, kad yra tėvas...
toks buvo gyvenimas. kai negerdavo, atrodė, kad visai nieko. tačiau pradėjus gerti - tai tęsdavosi ke vieną savaitę. jam namo grįžus prasidėdavo teroras: daužydavo viską - net spintą, lovą yra sulaužęs, namuose skraidė kėdės, keptuvės, morališkai terorizuodavo mus visas tris, per naktis nemiegodavus eidavau į mokyklą. prisimenu, net kartą vidurį pamokos išbėgau iš klasės trenkusi durimis. deja, nei mano draugai, nei klasiokai, nei mamos pažystami neįtarė, kad mūsų tokia šeima - žinojo tik mamos broliai, o tėvo giminė manė, kad išsigalvojam.
mama nusprendė skirtis kai man suėjo 16 metų - tik po įvykio, kai pagaliau tėvas pakėlė ranką prieš mane (iki to laiko mušdavo mamą, manęs neliesdavo, net kai stodavau jos ginti); pas mus nakvojo giminės paeiliui, nes tėvas su peiliu vaikščiodavo aplink mamos lovą. išsiskyrus tėvams atėjo kaip ir ramybės laikas - bet man buvo sunkūs kokie 3 metai - mamai depresija, dar atleido iš darbo, tad teko jai keisti profesiją-stoti į kolegiją. išvažiuodavo mama į sesijas,man tekdavo mažesne sese rūpintis, namais, valgį ruošti, močiutę slaugyti, už butą mokesčius mokėti. išmokau viską. išssikapstėm. gyvenam neblogai. žinoma, pinigų trūko visada. tėvas alimentų nemokėjo, prašiau padėti - norėjau eiti į išleistuvių vakarą - deja, nė cento negavau, padėjo krikštatėvis.galiausiai aplinkeliais sužinojau, kad tėvas dirba, tad paskambinau antstolei kodėl jis dirba, o vaikų išlaikyti negali (tuo metu sesuo baiginėjo mokyklą, tad pinigėlių jai labai reikėjo - norėjau jai duoti tai, ko aš neturėjau). pradėjo eiti alimentai. dabar man jau 25-eri. pernai nusprendžiau paskambinti į tėvo darbovietę - sužinojau, kad jis labai serga. nusprendžiau susirasti, nes galvojau, gal pasikeitė. deja, labai naivi buvau. alkoholikas ir lieka alkoholiku. nors ir serga (buvo sumuštas, galvoj auglys, epilepsija, plaučių vėžio 1 stadija, su širdimi bogai), bet vistiek stikliuką kilnoja. kai tik telefonas suskamba ir pamatau, kad jis skambina - net nutirpstu, prasideda migrena. paskambinęs nelabai domisi, ištisai skundžiasi, kad jam alimentus atskaičiavo, kad neturi iš ko gyventi, kad serga, invalidumą tik gauna, kaltina mano mamą už sugadintą gyvenimą ir pan. šiuo metu stengiuosi su juo nebendrauti. žinau, kad nenorėčiau jam padėti - pagaliau man atsivėrė akys, jog jis niekuomet nepasikeis. nuskambės žiauriai, bet jausčiausi geriau, jeigu jo nebūtų - bent žinočiau, kad esu našlaitė. nes jau 10 metų tėvas neparodė noro nei pasimatyti, nei pasikalbėti. ir dažnai apsiverkiu pamačiusi mieste einant tėvą su dukra... net į vestuves jo nekviečiau, net nepasakiau, kad jau ištekėjau...
atsiprašau už ilgą istoriją. tiesiog neturiu kam išsikalbėti. dėl mano uždarumo nebeturiu visai draugų. žinau, kad atsakymų į klausimus irgi nerasiu.tad stengiuosi gyventi savo gyvenimą, stengiuosi pamiršti, kad yra tėvas...
QUOTE(rimkka @ 2009 02 20, 12:22)
atsiprašau už ilgą istoriją. tiesiog neturiu kam išsikalbėti. dėl mano uždarumo nebeturiu visai draugų. žinau, kad atsakymų į klausimus irgi nerasiu.tad stengiuosi gyventi savo gyvenimą, stengiuosi pamiršti, kad yra tėvas...
Neatsiprašinėk, mieloji, visiems reikia kartais išsikalbėti. Net ir virtualioje erdvėje tikriausiai nelengvai tam ryžaisi.
Esi šaunuolė!
gyvenk savo gyvenimą. Skausmą, kurį suteikė tėvas, palik praeičiai/ istorijai. Gyvenk dabartimi, turi savo šeimą, tad yra dėl ko gyventi. Sėkmės tau!
o po mano tevo neturejimo vaikysteje, vis tiek ji pakvieciau i vestuves...o jis ne tik, kad neatejo, bet ir nepasveikno..tad nuo tos dienos jis man tapo paprasciausia tuscia vieta 
ir kas keisciausia, kad gyvenime, kaip butu buve sunku ar liudna..niekada jo neprisiminiau, kazkaip niekada nemaniau, kad galeciau gauti is jo pagalbos...bet aciu gyvenimui uz tai, kad turejau seima, kuri uzpilde turbut ta likusia tustuma
todel temos autoriai norejau palinketi tik isminties pasielgti, kaip jai atrodo tinkamai... bet prisimink, kad zmones nesikeicia.... 
kiek supratau, tai kaltas ne tiek alkoholis, kiek jo prigimtis...o tuo labiau zmogaus kuris myli ir galvoja tik apie save, niekada niekas nepakeis.
ir kas keisciausia, kad gyvenime, kaip butu buve sunku ar liudna..niekada jo neprisiminiau, kazkaip niekada nemaniau, kad galeciau gauti is jo pagalbos...bet aciu gyvenimui uz tai, kad turejau seima, kuri uzpilde turbut ta likusia tustuma
todel temos autoriai norejau palinketi tik isminties pasielgti, kaip jai atrodo tinkamai...
bet prisimink, kad zmones nesikeicia.... kiek supratau, tai kaltas ne tiek alkoholis, kiek jo prigimtis...o tuo labiau zmogaus kuris myli ir galvoja tik apie save, niekada niekas nepakeis.
zmones kartais skesta savo silpnume, islenkiantys stikliuka vyrai pasiduoda agresijai, padare sunkius savo zmonu bei vaiku gyvenimus, bet gal tiesiog toki zmogu reiketu gelbet, o neatspirt del jo klaidu.
QUOTE(JaLooSion @ 2009 02 20, 12:06)
zmones kartais skesta savo silpnume, islenkiantys stikliuka vyrai pasiduoda agresijai, padare sunkius savo zmonu bei vaiku gyvenimus, bet gal tiesiog toki zmogu reiketu gelbet, o neatspirt del jo klaidu.
nepamirsk, kad tos zmonos ir vaikai yra smurto aukos, kurias pacias gelbeti reikia. joms daznai reikia psichologo pagalbos, tam, kad zmogui padeti, jis turi noreti pagalbos. as nesenai kalbejau su drauge, kuri yra AA, ir as jos kalusiau, sakau, zinai keista, kad tiek daug jaunu zmoniu yra AA, ji man sako, dabar zmones tiesiog anksciau pamato problema, ir ima ja spresta, nes daugelis mate,kiek gyvenimo sugaista taurele kilnojant, kiek zmoniu viska is naujo, svariai turi pradeti, kai jiems apie 50. tai vat, mano beandraamziai meta gerti anksti, ir tai nera siaip kaprizas, tie kurie renkasi AA, zino save, zino savo polinki i priklausomybe, ir mato, kad net jauni budami sugebejo nesamoniu pridaryti, ir vien nesugebejimo kontroliuoti saves
QUOTE(JaLooSion @ 2009 02 20, 20:06)
zmones kartais skesta savo silpnume, islenkiantys stikliuka vyrai pasiduoda agresijai, padare sunkius savo zmonu bei vaiku gyvenimus, bet gal tiesiog toki zmogu reiketu gelbet, o neatspirt del jo klaidu.
O Jums teko gelbėti tokį žmogų, ar teoriškai samprotaujat? Jeigu taip pasidalinkit patirtimi.
QUOTE(ataraxia @ 2009 02 17, 15:26)
Kiekvienas vyras gali tapti tėvu, bet ne kiekvienas vyras gali būti tėvu... Buvo? Ne. Nėra jo. Kaip ir sąžinės graužaties...
Mano teta dabar globoja savo brolį,kurio niekas nenori nei vaikai,nei žmona.Geras velnias per savo gyvenimą buvo,dabar eina per savo seseris pakaitom ir gadina joms nervus,geria,triukšmauja.
Nebuvau tokioj situacijoj,kaip tu,bet jei taip būtų man,neimčiau aš jo
