Oj, kiek daug pasirodo yra tokių, kurios meilę radusios svetur. Gera žinoti, kad yra gyvų įrodymų, jog meilėj atstumas - ne kliūtis!
Man visuomet kažkaip "sekdavosi" užmegzti ryšius su nevietiniu bernioku. Taip jau matyt lemta. Įgijau patirties laukime, pasitikėjime ...
Va ir dabar mus skiria 300km, kuriuos nepavadinčiau problema, o kaip tik - privalumu. Tas laukimas nuolat varo iš proto, priverčia galvot apie Jį kelis šimtus kartų per dieną, šypsotis, laabai pasiilgt ir kaskart džiaugtis susitikus. Priverčia paskambint ir tiesiog pasakyt, žinai ką? pasiilgau Tavęs! ar palinkėt geros dienos, saldžių sapnų. Asmeniškai mums, atstumas tik sustiprina jausmus ir pasitikėjimą vienas kitu. Nekyla jokių abejonių nesant šalia. Važinėjam vienas pas kitą ir esam be galo laimingi ir įsimylėję. Minusiukai tik tie, kad kaskart išvažiuojant būna šiek tiek liūdnoka skirtis, o ir nesant šalia pavydžiu draugams, ar net augintiniui, kurie gali tuo metu matyti Jį, o aš - priešingai
Ir dabar jau laukiu nesulaukiu, už mėnesiuko kraustausi pas Jį visam.

pagaliau išlaukėme to momento, kai įmanoma tai padaryti.
Ačiū 300km, kurie sujungė mus ir tik sutvirtino abipusius jausmus!