Tavo parašas teikiantis stiprybės ir optimizmo mūsų atveju
Meilė ištveria visus sunkumus, o laukimas visada turi pabaigą...
Tavo parašas teikiantis stiprybės ir optimizmo mūsų atveju
Tavo parašas teikiantis stiprybės ir optimizmo mūsų atveju
as pati is siu zodziu semiuosi stiprybes 
pasisakysiu ir aš, draugavau 8 metus su vaikinu, iš jų 7 metus per atstumą, nors jis nedidelis 100 km, bet visko buvo. susitikdavom savaitgaliais arba kai jis galėdavo atvažiuodavo ir darbo dienomis. nebuvo nieko geriau, kai ryte pamatydavau jį šalia. buvo visko per tą laiką, ir vieniša jaučiausi, ir jį apkabinti norėjau kai būdavo sunku, bet tada galėdavau tik jam paskambinti. dėl ko išsiskyrėm negaliu pasakyti, daug matyt visko buvo, laikas padarė savo. sunku yra tiek metų turėti antrą pusę, bet vakarais užmigti be jo ir atsikelti vienai. bet dabar kai jo netekau galiu pasakyti, kad ir vėl sutikčiau taip gyventi, nes mylėjau ir mesčiau viską, kad tik būčiau su juo, važiuočiau gyventi nors į į aliaską, svarbu su mylimu žmogumi, tačiau kai tai supratau, jau buvo per vėlu ir nespėjau jam to pasakyti 
jei galėčiau atsukti laiką atgal daugiau taip ilgai nelaukčiau. vis tik ilga draugystė per atstumą nieko gero neduoda, bent jau mano patirtis tokia. aš ilgai džiaugiausi, kad tiek metų sugebėjom mylėti vienas kitą, bet matyt meilė buvo per silpna, nes išssikyrėm.
bet ko tik gyvenime nebūna
tikra meilė nugali visas kliūtis
jei galėčiau atsukti laiką atgal daugiau taip ilgai nelaukčiau. vis tik ilga draugystė per atstumą nieko gero neduoda, bent jau mano patirtis tokia. aš ilgai džiaugiausi, kad tiek metų sugebėjom mylėti vienas kitą, bet matyt meilė buvo per silpna, nes išssikyrėm.
bet ko tik gyvenime nebūna
tikra meilė nugali visas kliūtis
QUOTE(plepyte @ 2009 02 25, 14:26)
pasisakysiu ir aš, draugavau 8 metus su vaikinu, iš jų 7 metus per atstumą, nors jis nedidelis 100 km, bet visko buvo. susitikdavom savaitgaliais arba kai jis galėdavo atvažiuodavo ir darbo dienomis. nebuvo nieko geriau, kai ryte pamatydavau jį šalia. buvo visko per tą laiką, ir vieniša jaučiausi, ir jį apkabinti norėjau kai būdavo sunku, bet tada galėdavau tik jam paskambinti. dėl ko išsiskyrėm negaliu pasakyti, daug matyt visko buvo, laikas padarė savo. sunku yra tiek metų turėti antrą pusę, bet vakarais užmigti be jo ir atsikelti vienai. bet dabar kai jo netekau galiu pasakyti, kad ir vėl sutikčiau taip gyventi, nes mylėjau ir mesčiau viską, kad tik būčiau su juo, važiuočiau gyventi nors į į aliaską, svarbu su mylimu žmogumi, tačiau kai tai supratau, jau buvo per vėlu ir nespėjau jam to pasakyti
jei galėčiau atsukti laiką atgal daugiau taip ilgai nelaukčiau. vis tik ilga draugystė per atstumą nieko gero neduoda, bent jau mano patirtis tokia. aš ilgai džiaugiausi, kad tiek metų sugebėjom mylėti vienas kitą, bet matyt meilė buvo per silpna, nes išssikyrėm.
bet ko tik gyvenime nebūna
tikra meilė nugali visas kliūtis
jei galėčiau atsukti laiką atgal daugiau taip ilgai nelaukčiau. vis tik ilga draugystė per atstumą nieko gero neduoda, bent jau mano patirtis tokia. aš ilgai džiaugiausi, kad tiek metų sugebėjom mylėti vienas kitą, bet matyt meilė buvo per silpna, nes išssikyrėm.
bet ko tik gyvenime nebūna
tikra meilė nugali visas kliūtis
Plepyte, jus tikrai ilgai isdraugavot. Bet kodel neplanavot kartu vienam mieste atsidurt? t.y. kad vienas ar kitas atsikraustytu
nes as sutinku, kad draugystes per atstuma (kad ir koks jis bebutu) negali testis amzinai, po kazkiek metu visvien kazkuris turi pakeist gyvenamaja vieta, jei galvojama apie bendra ateiti, seima
QUOTE(seamouse @ 2009 02 25, 14:53)
Plepyte, jus tikrai ilgai isdraugavot. Bet kodel neplanavot kartu vienam mieste atsidurt? t.y. kad vienas ar kitas atsikraustytu nes as sutinku, kad draugystes per atstuma (kad ir koks jis bebutu) negali testis amzinai, po kazkiek metu visvien kazkuris turi pakeist gyvenamaja vieta, jei galvojama apie bendra ateiti, seima
nes as sutinku, kad draugystes per atstuma (kad ir koks jis bebutu) negali testis amzinai, po kazkiek metu visvien kazkuris turi pakeist gyvenamaja vieta, jei galvojama apie bendra ateiti, seima jau buvom apsiprendę gyventi vilniuje, tiksliau aš norėjau taip, bet negalvojau apie jo norus ir apie tai, kad kitame mieste jis turi verslą, labai gerai finansiškai įsitvirtinęs, todėl jis nusileido ir ieškojom buto, nes jau buvo pasipiršęs, bet nenorėjau pripažinti to, kad jis tai daro prieš savo valią ir dėl manęs. ir tada viskas ir griuvo, kai jis suprato, kad kelio atgal nebus, kad nenusileisiu jis išėjo (kaip tik vakar man pagaliau ir pasakė, kodėl išsiskyrėm). tiesiog negirdėjau ką jis sako, buvau savanaudė, dar dėl vestuvių buvau kategoriška, vėl gi neklausiau ko jis nori ir viskas susidėjo, bet dabar supratau, kad dėl jo galiu atsisakyti gyvenimo vilniuje, gero darbo, man svarbiausia būti su mylimu žmogumi, deja, jau per vėlu, jis nelabai tiki tuo, kad tiek metų kovojau, kad gyventume sostinėje dabar nusileisiu, be to, jis nenori, kad dėl jo aukočiausi, todėl viskas taip ir išėjo. buvau labai kategoriška, galvojau tik apie save, o ne kur mums abiems būtų geriau, dabar turiu ką turiu. aš užsispyrusi ir viskas turi būti pagal mane, jei galėčiau grįžti atgal tokių klaidų nedaryčiau, bet pakeisti nieko jau nebegaliu. kai įvertinau kad nenoriu būti be jo, kad jis man svarbiausias, supratau kad jau esu viena.
QUOTE(plepyte @ 2009 02 25, 15:09)
jau buvom apsiprendę gyventi vilniuje, tiksliau aš norėjau taip, bet negalvojau apie jo norus ir apie tai, kad kitame mieste jis turi verslą, labai gerai finansiškai įsitvirtinęs, todėl jis nusileido ir ieškojom buto, nes jau buvo pasipiršęs, bet nenorėjau pripažinti to, kad jis tai daro prieš savo valią ir dėl manęs. ir tada viskas ir griuvo, kai jis suprato, kad kelio atgal nebus, kad nenusileisiu jis išėjo (kaip tik vakar man pagaliau ir pasakė, kodėl išsiskyrėm). tiesiog negirdėjau ką jis sako, buvau savanaudė, dar dėl vestuvių buvau kategoriška, vėl gi neklausiau ko jis nori ir viskas susidėjo, bet dabar supratau, kad dėl jo galiu atsisakyti gyvenimo vilniuje, gero darbo, man svarbiausia būti su mylimu žmogumi, deja, jau per vėlu, jis nelabai tiki tuo, kad tiek metų kovojau, kad gyventume sostinėje dabar nusileisiu, be to, jis nenori, kad dėl jo aukočiausi, todėl viskas taip ir išėjo. buvau labai kategoriška, galvojau tik apie save, o ne kur mums abiems būtų geriau, dabar turiu ką turiu. aš užsispyrusi ir viskas turi būti pagal mane, jei galėčiau grįžti atgal tokių klaidų nedaryčiau, bet pakeisti nieko jau nebegaliu. kai įvertinau kad nenoriu būti be jo, kad jis man svarbiausias, supratau kad jau esu viena.
Niu va, kaip nefaina. Visada supranti ka praradai tik praradus...
Bet gal dar imanoma viska pakeist? Gal verta pasistengt? Gal laiko atgal ir neatsuksi, bet gali padaryt viska, kad patiketu tavim, kad savo noru persikeltum i jo miesta...
Linkiu, kad viskas graziai issisprestu
QUOTE(seamouse @ 2009 02 25, 15:42)
Niu va, kaip nefaina. Visada supranti ka praradai tik praradus...
Bet gal dar imanoma viska pakeist? Gal verta pasistengt? Gal laiko atgal ir neatsuksi, bet gali padaryt viska, kad patiketu tavim, kad savo noru persikeltum i jo miesta...
Linkiu, kad viskas graziai issisprestu
Bet gal dar imanoma viska pakeist? Gal verta pasistengt? Gal laiko atgal ir neatsuksi, bet gali padaryt viska, kad patiketu tavim, kad savo noru persikeltum i jo miesta...
Linkiu, kad viskas graziai issisprestu
žiūrėsim kaip čia viskas, kai skyrėmės sakė, kad man nieko nebejaučia, kad nebėra jausmų, praeitą savaitę buvom kartu atostogauti, tai tikrai buvo tie jausmai ir jam neišėjo jų slėpti, labai gerai abu pailsėjom, nesupykom ir t.t. ir tik vakar pagaliau išgirdau tikrąją priežastį (tikiuosi, kad čia tikra priežastis) dėl ko išssikyrėm, be to, pasakė, kad yra pasimentęs ir dar nėra priėmęs galutinio sprendimo. bet deja, nemanau, kad jei žmogus jau suabejojo kartą galėsiu juo pasitikėti. aš linkusi tuo viską ir pabaigti, nors ir sunku. jei leidom, kad visa tai mus išskirtų kaip tada spręsim didesnes problemas, bet čia ne apie. manau kad ilgą laiką galima draugauti per atstumą, bet turi būti kalbama kada situacija pasikeis ir kiek laiko tokia draugystė tęsis ir kokios perspektyvos ateityje
na taip pritariu, kad laukimo nezinomybeje gyventi negerai.... cia kazkas jau buvo rases, kad jei nematai sviesos tunelio gale, tuomet sunku patiketi, kad ji isvis bus kadanors ta sviesa... oj tas atstumas 
..............
..............
Manojo MB nera jau du menesiai Lietuvoje, gris per velykas, tai kaip laukiu nebegaliu, savaites skaiciuoju
Mano nuomone tokia, kad per atstuma bendrauti imanoma tik tam tikra apibrezta laika, kai abi puses zino, kiek laiko taip bus bendraujama, nes kitu atveju neapibreztumas labai slegia ir yra labai sunku. Mus su MB skiria virs 2000 km, jau nesimate 2,5 men, atskrenda greitai, laukiu nesulaukiu. 2,5 men. nesimatyti, tik bendrauti telefonu ir skypu yra tikra kancia, per ilgas laiko tarpas. Idealiausia prie tokio atstumo butu susitkti bent karta per 1-1,5 men. ne reciau . Todel po jo vizito as planuoju skristi pas ji po men. Ir dar po menesio, kol neapsigyvensim kartu. Kai zmogu myli, atstumas ir nesimatymo laikas tiesiog kankina.
Pritariu. Tai yra tikra kančia ir žinojimas, kad tai ne amžinai yra būtinas, tada lengviau
