sveikos
kaip džiaugiuosi, kad yra tikinčių santykiais per atstumą ir tiek daug laimingų istorijų
o mano gyvenime panaši istorija dar tik prasideda, tiksliau, sprendimas ją pradėti - kaip tik galvoje ir širdyje yra svarstomas

na - ne kaip parduotuvėje-pirkti nepirkti čia logiškai neišmatuosi, žinoma..

tik realiai suvokiu, kad tokio bendravimo pasirinkimas turi papildomą savo problemų ir savotiškų niuansų paketėlį, kurį arba imi kartu, arba tai tampa kliūtimi...
kol kas atstumas tik antraplanėje rolėje. kol kas svarbu tai, ar tikrai gali 7 metai nesimatymo, nebendravimo ir keli tūkst km neištirpinti buvusių jausmų, ir tai, kad gyvenimas verčiasi nenuspejamu kampu ir niekada negali žinoti nieko

kol kas, panašu, kad kai kam jausmų tikrai neištirpino, o aš dar trypinėju, mąstinėju, ar čia, kad tokia nostalgija pagavo, ar kad mylėtas žmogus buvo be galo, ar kad kaip perkūnas giedram danguj vėl įsiveržė į gyvenimą.. ir štai čia jau topteli, velnias tas atstumas..o kad jeigu tik jis būtų čia arba aš ten - kaip mes nesunkiai tai patikrintume, kaip abu kartu būdami vienas prieš kitą galėtume sau širdy atsakyti į klausimus gyvai - ir tie atsakymai būtų teisingi,,, o ne kompiuterio lange tik pagvildenti, o ir tai nepilnavertiškai...štai čia tikrieji sprendimai. o kai savo jausmus patvirtini pats sau ir kitam žmogui, kai esi ramus dėl visų savo pojūčių - tuomet ir tą papildomą paketėlį nešiesi, sprendi tuos rūpestėlius ir tiki, kad viskas įmanoma, jeigu nori, jeigu myli, jeigu tiki