Žinot, jei aš dar „galėjau“ bent sau kažkaip paaiškint, kai buvo metamos bombos ant gimdymo namų, teatro, ant kurio stogo užrašyta „vaikai“, tai galvojau, kad tiek, kurie taip daro, na robotai jie, jiems sako, kad ne gimdyvės su naujagimiais, ne vaikai, pasislėpę teatre, o nacistai ir t.t. ten yra, o „naciai“– naikinamas objektas: spaudžiam mygtuką, metam bombą – ir nieko daugiau nematom.
Bet Buchoj buvo kitaip. Tai buvo labai konkretu: konkretaus vaiko rankutės surišamos ir jis nušaunamas į pakaušį; konkreti moteris išprievartaujama ir pakariama. Konkretūs žmonės žudomi – konkrečių „išvaduotojų“. Matant akis. Kas tuos vaikinus pagimdė, augino???
Jūs man pasakykit, ar po to rusų tautos dalis, ta, kuri šių nusikaltimų nepasmerkė, bet yra „prieš karą“, na, sakykim, taip, neturi patirti tam tikrų suvaržymų ir paniekos? Net jei tai rusofobija vadinsis.
Tai totali Putino ir "русский мир" kapituliacija. Ilgam. Mat niekaip kitaip, kaip rusofašistais jų nevadins nei Ukrainoje, nei Vakaruose, nei bet kur, kur yra civilizacija. Labai ilgai. Viskas, jų karas pralaimėtas.
Taip būtent. Šito nebeįmanona nei suvokti, nei kažkaip pateisinti. Dugnas. Vusiškas. Žmonių. Konkrečių. Ir tautos. Šalies. Konkrečios.
