Nu ir? Iki 45 m. Dėl ko gyveno? Dėl vyro (alkoholiko, smurtautojo ir t.t.)? Ir tik 45 m. Suaugo, suprato ir užsimanė gyventi sau? Ar kaip? Ar vaikai trukdė gyventi sau?
Aš pvz. Gyvenu sau. viską ką darau dėl kitų, tai aš darau, dėl savęs, nes man tai žiauriai patinka. patinka padėti žmonėms, vienišam kaimynui, gyvūnams, patinka būti su vaikais, stebėti kaip jie auga, atsakyti į jų klausimus, buti su vyrų, draugėmis, patinka keliauti...
Žmogui reikia gyventi dėl kažko, būti kažkam reikalingu. Toks ir yra gyvenimas sau.
O kas nenori, tai nereiketu ir gimdyti tu vaikų, kurie tau nereikalingi, trukdo gyventi, nereikalingas tada ir vyras, su kurio tu gyveni ne sau. Ar ne? Na kam reikia aukotis? O vėliau sakyti: Na, va pagaliau pradėjau gyventi sau. O iki tol, Na kam gyventi dėl kitų? Net Iki 45m... Ką drauge, giminė, kaimynas pasakys? Na jeigu išsiskirsiu, jeigu neturėsiu vaikų, vyro ir t.t.. tada taip, gyvenai ne sau.
O galutinai issioperuoti savivertes likucius, bėgioti per zenotus vyrus, laukti jų meilės, svajoti su jo sukurti šeimą. Nors ir žinai, kad tai nerealu, susidėti su alfonsas. Na mano galva, niekaip nesirisa su gyvenimu dėl savęs. Tai kažkokia saviapgaule.
Va pvz. kažkas gyvena dėl savęs ir vaikus gimdo ~40-ies.
Mano klasiokė neseniai pagimdė, tai septintam dangui, laiminga, keliauja, sportuoja... vnz. gyvena dėl savęs. Ji vos ne pensininkė bus kai tas vaikas baigs mokslus. Va tada, tavo nuomone, ji galės pagyventi dėl savęs? Ne, ji ir dabar mėgaujasi gyvenimu, gyvena sau...
Aš nesuprantu kaip galima gyventi ne dėl savęs. Na nebent koks vergas ar kalinys esi. gi niekas jėga neverčia gimdyti vaikų, tuoktis ir t.t..
Na, ji turėjo despotą vyrą... Blogas žmogus buvo.
Turėjo su juo kartu verslą, nuo kurio buvo sunku ir emociškai atsiriboti, bet vieną dieną tiesiog viską paliko jam, pasiėmė vaikus ir išėjo kaip stovi, nes tik taip buvo šansas išsiskirt.
