Su anyta visada puikiai sutariau, bet po gimdymo atsirado kazkokia nepaaiskinama itampa. Niekada nesikisusi i musu su vyru bendra gyvenima, pradejo garsiai reiksti tam tikras savo nuostatas del maitinimo krutimi, del vaiko krikstynu ir pan. Todel pastaruoju metu su uosviais bendraujame retai, o ir jie retai mus aplanko.
Mama nuo pas pradziu stengesi man padeti. Pirmaja savaite kone kasdien atvaziuodavo pabuti su vaiku, kad galeciau atsipusti, apsitvarkyti. Po keleto menesiu dukra apsirgo, todel daznai skambindavau mamai, klausdama patarimu. Taciau del nuolatiniu mano skambuciu mama turbut pajuto kazkoki mano nepasitikejima savimi, kaip mama, todel prasidejo patarinejimai be jokio paklausimo, savo "tarybines" patirties brukimas del maitinimo, migdymo, ugdymo. Bet nenusileidau, daug skaiciau, domejausi siuolaikiniais metodais, vaiku auginimo ypatumais, naujausiais moksliniais tyrimais ir ismokau i kiekviena man nepriimtina pamokyma atkirsti savo ziniomis. Todel dabar jauciu daug didesni pasitikejima ir pagarba