Ar esate patenkintos savo darbu?

Pirmam darbe isdirbau 1,5men. nors kolektyvas buvo geras, bet dalis darbo buvo tiesiog neman (na nemoku as ieskot nauju klientu), labai blogai jauciaus net susirgau ..
Antras darbas buvo kiek kitokio pobudzio (sekretore), nors nuo pat pradziu abejojau ar man tinka, vis del to sutikau, visi sakydavo, nieko ten sudetingo, esi protinga susitvarkysi... darbas nors ir nebuvo is maloniuju man bet buvo imanoma susitvarkyt, bet netaip lenga buvo isipaisyt i kolektyva, kaip gyvaciu lizdas (vos pora santuriu zmoniu) sveikata pablogejo i darba ejau kaip i pragara bijojau kazka pasakyt ar padaryt netaip, po 3 men pasirode kad neitikau pavaduotojai tai - "paprase" iseiti savo noru arba parasys charakteristikoj ka nors blogo As ir pati tada jau galvojau apie isejima, isejau. Visa tai mane taip paveike kad apie naujo darbo paieskas net pagalvot negalejau, labai blogai jauciaus... tad nusprandziau toliau mokytis issirinkau magistraturos krypti kuri susijus su technika labiau (nes pradejau bijot zmoniu) mokslai man sekesi, per pora metu atsigavau atsirado pirmas poto antras vaikutis Dabar jau laikas ieskotis darbo, o man vel visos baimes iskilo neseniai buvau pokalbyje del darbo, krypti ishsirinkau jau visishkai kitokia nei pirmuju dveju darbovieciu, bet visiek labai bijau kas jei nesusitvarkysiu ar nepritapsiu nes darbas gan specifinis - tai dabar sedziu ir tyliai tikiuos kad manes nepriims - va toks uzburtas ratas ieshkau darbo ir tikiuos kad nepriims, absurdas pagalvosit bet labai bijau tos nuolatines baimes busenos ir suvokimas kad esu niekam verta
Labai noreciau dirbt darba kuris man tiktu ir patiktu, niekad nemaniau kad gali but tokios problemos

O ar įsivaizduojate, koks tas jums tinkantis ir patinkantis darbas turėtų būti? Ar galėtumėte trumpai apibūdinti?

dirbu banke, darbas nlb patinka bet dirbu del sviesesnio rytojaus ir sotesnes siandienos

Dabartinis mano darbas man labai patinka - jauciuosi savo rogese...
Bet zianau ka reiskai dirbti nemylima darba. Toks buvo mano pirmasis - kieviena ryta apimdavo beviltiskumo jausmas, o sekmadieni pries darbo savaite jausdavaus kaip pries katorga...

Turbut visa gyvenima pavydesiu zmonems, atradusiems savo sriti.
Mano darbas neblogas, bet del netinkamai pasirinktos specialybes, nei sis, nei joks kitas su tuo susijes man mieli nebus
Blogiausia turbut yra ne tai, kad nepatinka tai, ka darau, blogiausia yra tai, kad nezinau kuo noreciau buti, kuo dirbti ir pan O juk jau tureciau buti susivokusi gyvenime, bet deja.
O taip noreciau atsideti karjerai, dirbti po 20 val per para, tuo labiau, kad neturiu asmeninio gyvenimo, seima namie neuzia, galeciau siekti aukstumu, na bet sioj sferoj neturiu upo, visai jokio

Jūsų atsakymas man primena mano Lygiai taip pat gailiuosi pasirinkusi 1996 metais specialybę, kuri reikalauja daug atsakomybės ir išmanymo. Na jaučiu tai nėra mano sritis. Nors pagal charakterį- turi itin didelį (gal net per daug) atsakomybės jausmą. Bet ši atsakomybė jaučiu gali užgožti mano visą gyvenimą (o turiu šeimą ir du vaikus). Na ši sunki dilema- dirbti mėgstamą gerai apmokamą darbą-ir kad liktų laiko šeimai turbūt igyvendinama ne čia-Lietuvoje-o kur nors toli toli. Juokauju -gal reikia labiau savo poreikus ir galimybes pažinti, įveikti baimes - o po to siekti-iki 35 m. aš dar to neradau.... Džiaugiuosi už tuos atradusius

Savo pareigomis esu labai patenkinta. Kasdien i darba keliauju su sypsena, tikiuosi, kad tai nebus labai laikina

Jei atvirai, tai nekenciu savo darbo. Sritis man priimtina, bet pati imones tvarka tiesiog nuzudo. Kiekviena diena prasideda besidauzancia sirdim ir galvos skausmu. Jokios tvarkos, jokio grafiko, jokio planavimo, jokiu laisvadieniu ir svenciu, tiesiog konvejeris. Nezinau, kaip istverti. Esu is tu, kuriu stiprus atsakomybes jausmas, todel dar sunkiau.

Nustebau, kiek daug žmonių nepatenkinti savo darbu.. Jau apie metus jaučiu kaltės jausmą dėl to, kad pasidariau pikta, irzli ir bambeklė, ir niekaip neišeina su savimi susitvarkyti - darbe tokia ir būnu, namie dar išeina suimti save į rankas ir negadinti mylimiausiems žmonėms nuotaikos. Mano darbs (dirbu ofise prie kompo) man iš pradžių patiko - ir alga, ir kolektyvas, ir sąlygos. Bet paskui.. Atėjo krizė. Pasikeitė vadovai. Nurėžė priedus nuo algos. O reikalavimai, krūvis tik padidėjo. Negaliu sau leisti kasdien dirbti nuo 8 iki 20 arba dar ilgiau, ir visiškai nemokamai - turiu šeimą. O kai stengiesi, bet matai, kad tavęs nevertina, net ačiū nepasako, tai dingsta noras stengtis ir lįsti iš kailio. Man bloga, galvoju apie kitą darbą. Šiame esu jau tris metus. Tačiau, kaip ir nemažai forumiečių, nelabai žinau, ko noriu Nesinori darbo ofise daugiau..Bet neįsivaizduoju, ką galėčiau daryti. Man patinka rašyti, kurti, bet kas iš to.Patinka gaminti, vienu metu net norėjau į virėjų kursus užsirašyti Bet idealus darbas mano manymu yra iliuzija, vis tiek mes tokie jau esame, kad koks nors aspektas netenkins..

Tas ir yra kad darbas ofise prie kompiuterio paprastai nesiekia daugiau 1500 Lt į rankas. Blogiausia, jei nespėji, niekas tavo krūvio neįvertins objektyviai- turi darbą padaryti, nesvarbu ar iki 17 val ar 20 val.
Bet ką gali su savim padaryti- nevisi juk esame užsigimę vadovai, nevisi itin komunikabilūs, landūs ir pan. Lietuvoje iš viso neįsivaidzuoju, kada atlyginimai įgys normalią išraišką, kai kainos taip kyla

man mano darbas irgi nepatinka. Dirbu jau 2,5 metų čia bet atrodo, kad jau minimum 5 m. Nuo pat pradžių jis man nepatinka, bet vis ieškau būdų kaip pritapti, prisitaikyti, pakeisti požiūrį, bet situacija darbe tik blogėja, vis sunkiau prisitaikyti. Jau šitiek laiko kiekvieną dieną į darbą einu su kančia. Gal ir būna akimirkų, kada visai neblogai jaučiuosi. Gal yra būrys moterų, kurios pasiruošusios būtų užmušti už tai, kad būtų mano vietoje, o man negerai. Pamažu gilinuosi į save ir bandau atsirinkti , ką norėčiau dirbti. Mano specialybė, deja, nedėkinga. Joje reikia dirbant altruistu būti ir dirbti iš idėjos, o aš tokia nesu. Galvojau, kad aš viena tokia, bet nė vienai kolegei šitame darbe nepatinka ir dėl to, kad jos savęs negali realizuoti, negauna norimo pripažinimo, gatavos viena kitai gerkles perkąsti. Deja, pastovi įtampa tikrai sveikatos nepriduoda, palaipsniui visas gyvenimas tampa nebemielas, tapau ragana žiežula ir ant savęs pykstu dėl to. Gaila savęs ir MB. Bet save vis drąsinu, kad viskas laikina ir tempiu gumą iki geresnių laikų.

Esu begalo patenkinta savo darbu dirbu tiek kiek noriu ir tiek kiek man reikia, taip pat galiu nusistatyti pati savo darbo valandas ir sefas nelipa ant galvos ar gali buti geriau? Pirma karta ir hobi ir darba suderinu, tad i darba kaip i svente