O as nuo siandien oficiali bedarbe!

isbuvau naujame darbe 5 men. jau po pokalbio supratau, kad nieko gero nebusm bet grauze sazine, kad negaliu atsisakyti darbo pasiulymo tokiu "kriziniu" laikotarpiu, ir va atkentejau sukandusi dantis, kol penktadieni mano vyras neisgirdo kaip su manimi mano "vadove" kalbasi eilines neurozes metu. Dirbau tokiame kolektyve, kuriame vadove sau leidzia viska: staugti, draskytis, trankyti stala susinervinusi, keiktis kaip vezikas, o mes viename kabinete sedim, tai turejau visa sita malonuma "sugerti". Paskutinis lasas buvo kai atsisakiau elini syki dirbti papaildomus nemokamus virsvalandzius, nes ji nesusisitvarko su savo darbu. Gaila tik ziureti i dabuotojus, kurie budami mano tevu amziaus mane su asaromis islydejo

vos neapsiverkiau, kaip man ju gaila, nes jiems su ta teroriste dirbti reikes ir toliau. Negana to bus kaip visada apkaltinit del jos padarytu klaidu.
Taigi dabar nuostabus palaimos jausmas

aisku finansai nukentes, bet ramybe man ir mano seimai brangesne
Kaip pavydziu mylintiems savo darba ir kolektyva