Dėl ko verta tuoktis?

Matyt jūs netinkamą pasirinkot Santuoka čia ne prie ko, susimetę irgi skiriasi. Norint išlaikyti ilgą ir laimingą santuoka, reikia įdėti abiems pastangų
Taip, galiu teigti, kad po santuokos jausmai tikrai tapo gilesni, įgavo tikrą atsplvį. Su metais jie, kaip ir mes patys, bręsta ir tvirtėja.
Turiu vyrą abstinentą, nei alaus , nei ko kito, o ir genai, kad nei pilvas nei svoris neauga. Yra sportuojantis , turi rimtų hobių , sofa nenudėvėta, nes neturi laiko , kada jos trinti Taip, kad ne visi prie TV su alaus buteliu sėdi.

Papildyta:

Pabūsiu advokate, bet neužskaičiau, kad subjektyvios vyras eitų į kairę
O dėl paskutinių kelnaičių , tai matyt , kai gyveni su žmogum ne vieną dieną, tai tas protas gal gražiom giesmėm būna užliuliuotas, juk gyveni ir pasitiki
Kitaip su nepatikimu juk negyventum. Žodžiu, daina be galo

Is tikruju daina be pabaigos

Po truputi pradedu jausti skirtuma, kai Subjektyvi papasakojo apie savo gyvenima. Jis visiskai skiriasi nuo mano. Mes be santukos gyvenom kartu: po darbu grizdavom i vienus namus, kartu gaminom valgyt, pirkom pirkinius, baldus ir tt. Zodziu, viskas taip pat ,kaip dabar (tiek kad vaiku nebuvo). As visad sakiau, kad tuoksiuos, kai bus vaikai, bet ju nesulauke nunesem pareiskimus. Kodel, nezinau. Buvo toks jausmas, kad jau laikas. Net negaleciau paaiskinti koks. Ar kas pasikeite musu gyvenime? niekas. absoliuciai. Tik visad sakiau, kad musu vaikai norejo gimti santukoj, nes nunesus pareiskimus po kokiu dvieju savaiciu suzinojau, kad laukiuosi. Vat koks musu vyresnelis pavyzdingas, gimt uzsimane tik santuokoj

O siaip man seima iprasmino vaikai. Vat yra poru, kurios nenori tureti vaiku. O man toks pilnatves jausmas apima ziurint i tuos du musu padauzas Nezinau, koks butu jausmas, jei gyventume be santukos, bet nemanau, kad kazkoks kitoks.

Vat cia jus giliai klystat
Vienas-kai faktas uzrasytas juodu ant balto,kita-kai sakem ant vandens.
Jauna dar esat,mazai gyvenimo macius,mazai patirciu iv ir papurtymu uz ausu,nesupykit
Mazu po kokiu 10m panasioj diskusijoj kitaip kalbesit...kas zino...



Sakyciau vaikai papildo seima,transformuoja santykius tarp sutuoktiniu.
O del pilnatves jausmo,tai lb jus suprantu

* Sutinku. Ir tos pastangos reikalingos tiek susituokusiems, tiek susimetusiems. O apie mane kalbėti nereikia, nes aš kalbu apskritai.
** O susimetusių su metais nebręsta ir negilėja?
*** Jūs advokate nebūkit, čia ne teismas. Nebūtina būt neištikimo vyro žmona, kad turėtum apie tai nuomonę o kaip ten yra, nei viena nežinom, gal net pati Subjektyvi, juk ji pati pareiškė, kad sutuoktiniai eina tyliai.

Oi girdėjusi aš šituos žodžius jau tiek kartų, buvo laikas man vyresnės moterys taip sakydavo, kad kaip sakant pagyvensiu ir pamatysiu. Pagyvenau, pamačiau ir vis tiek taip pat manau...man iš mano žmogaus parašo po mūsų santykiais nereikia.
Kaip vaiciuke sakė, mes gyvenam šimtaprocentinai drauge su šaukštais ir baldais, o daug labiau nei santuoka, man kaip įrodymas apie mūsų santykių rimtumą yra visa ta patirtis ir išgyvenimai drauge, priimti sprendimai vienas kito atžvilgiu.
O kaip bus po 10 metų, tai niekas nežino ir jūs gal kitaip šnekėsite

Po vedybų mes abu įsikibome į vienas kitą, apsikabinome, įsisupome ir einame bendru gyvenimo keliu Tai vadinu šeima. O jei žmonės neįsikimba vienas kito, kas sau, tai vadinasi ne šeima, o laisvų ir nepriklausomų žmonių susibūrimas. Gal ir įmanoma gyventi drauge neįsikibus, nežinau, bet mano atveju tai taip, įsikibom ir aš įsikibusi į vyrą Sugyventiniai, kurie neplanuoja šeimos, jie nelabai bus įsikibę vienas kito, nes lengvai pakeičiami ir nelaikomi itin arti, tvirtai. Šiandien taip, rytoj kitaip, jokių tolimesnių perspektyvų.

Mes santykius grindžiame pasitikėjimu, dar ir todėl, kad ne kasdien būname drauge, taip jau susiklostė, bet kai žmogų myli, tai žinai ką galima prarasti ir ko anas gali netekti, abipusiai. Todėl aš nesuku galvos nei grūzinuosi dėl menamų ar kokių ten neištikimybių, nes abiems yra ką prarasti, ir labai labai daug. O kaip ten bus ar nebus - laikas parodys.

Mano požiūris į gyvenimą, laisvę ir santuoką - tai gali būti pavyzdys toms, kurios labai nori ištekėti, bet joms nesiūlo. Reikia taip gyventi, kad vyras suprastų, kad jūs be jo ne tik kad puikiausiai išgyvensite, bet ir neprapulsite, jis ne D, be to, reikia taip gyventi, kad jis pats bijotų jus prarasti. Va tuomet ir ateis diena X

aha, as tai pagimdziau lygiai 9 menesiai po vestuviu dienos irgi tvarkingai sakyciau

nu apie tuos brestancius santykius. tarp sugyventiniu jie irgi bresta ir kinta. man tik niekaip neina suprasti, jei jau tokia begaline meile ir vidinis atsidavimas, kodel visgi statyt savo moteri i tokia padeti, kad i ja kazkas galetu kreivai paziuret. o kad paziuri tai taip yra deja, negyvenamoj saloj nieks neziuretu. cia jaunimas pasakys, kad laikai kiti dabar, bet ne velnio. laikai visada tie patys.
pati nesu megeja visokiu taisykliu laikymosi, bet einant laikui tas paaugliskas maistas pries visas taisykles ir senamadiskus reikalus baigia isgaruot. vistik yra dalyku, kurie nekinta.

Tau cia tuoj papasakos,kad dabar laikai kiti,kiti paprociai.
Ir jokia ji/jos ne paaugles maistautojos,joms pakanka gyvent kartu,ir tiek

Alia misliju,kaip gera tadu tiem dabartiniam jauniem vyram,kai ju moteros saukia visa gerkle-nereik man vedybu,nereik,man,brangusis pakanka ir tavo vidinio pasizadejimo.Nei pergyvent del pirslybu nereik,jaudintis kaip cia kas bus ir pan.

tai jo, jau pasiruosus, as gi babyte praktiskai. kasdien man namie primenama, kad laikai pasikeite, mama

jo, ir dar jei jis nebudamas niekaip jai isipareigojes, tik kad vat myliu tave brangioji ir tavo kotletukus mielasirdingai priimu ir aciu kad guoli susildai, paskui nueina to paties paveikti su kita, kuriai isipareigoje buna lygiai tiek pat, jos, pirmosios, kazkodel kaltina ta kita. bet jokiu budu ne savo sugyventini. nes juk tai anoji seima isarde, o pala ar tai seima buvo, niekas dabar nebezino. tipo mum atrode kad visai kaip seima nu vargas grynas taisykles tama yra, kad butu gyvenimas patogesnis. bet cia tik babytes taip galvot pradeda

Paprastai moterims atrodo,kad seima pas juos buvo.
O vat is vyro,realiai,ne vieno,esancio sugyventinio statuse ,man neteko girdet,kad jis su sava drauge sudaro seimini vieneta,ty jiedu seima.

As tuomet ir prie tu babyciu besanti

Sena tema, tie patys nikai, tos pacios mintys.

Mole, paantrinsiu mylimukei, o jus norite sakyti, kad va tos pilnatves nesusituokus zmones negali pajausti?
O kodel "susimeteliai" yra tik negatyvumas, o teigiamu faktoriu tame totaliai nera, su ziburiu nerasi? Anot jusu sugyventiniai abu, arba vienas is poros, butinai privalo buti amoralus, ju tarpe dorovingu nera?
Ar tikrai tas biurokratinis veiksmas suteikia pilnatve, ar vis del to pilnatve suteikia pats zmogus savo veiksmais, mintimis?

Subjektyvi, tam kad jus isikibtumet i savo sutuoktini, ar tam, kad jusu santikiai vadintusi seima, jums reikia katalizatoriaus - santuokos. Jus manote, kad kiti zmones be katalizatoriaus, kuris jums butinas, negali apsieiti, tam kad jie jaustusi seima, vienas su kitu susieti?

Raudona Saule, jus akcentuojate sugyventiniu, ar vieno is ju, nenora priimti atsakomybe. Jus manote, kad atsakomybe inspiruoja biurokratinis veiksmas, ar vis del to zmogaus dorove? Jus manote, kad zmogaus dorove itakoja statusas?

...............

Jau ne karta minejau. Sugyventiniai nera vienalyciai, beje kaip ir sutuoktiniai, ju sugyvenimo intencijos skirtingos. Vieni, dazniausiai moterys, sutinka su sugyvenimu brandindabos lukescius, nors tai nera joms vertybe, kad gal kada nors jas ves. Kiti, kad ju poziuris i seima yra su paprastintas, kaip Subjektyvi minejo "laisvi santikiai" su visom is to istekanciom pasekmem. Treti yra idejiniai sugyventiniai - tai yra zmones, kuriem santuoka-biurokratinis veiksmas nera vertybe, taip pat nera katalizatorius, kad prisiristu prie artimo zmogaus, jaustu pilnatve salia vienas kito, jie ir be visa to tai jaucia, jiem nereikia saugikliu. Tai nereiskia, kad zmones mastantys ne taip kaip sugyventiniai yra blogesni/geresni. Tiesiog kiekvienas musu renkasi tai kas jam gerai, yra vertybe, suteikia prasmingumo.

Paminejau tik tris pagrindines sugyvenimo intencijas, mano galva, maisyti i viena negatyvia visuma toki daugialypi reiskini kaip sugyvenimas, parodo tik nenora suprasti pati reiskini, isgirsti kitaip mastanti, gyvenanti.

Santuoka, kaip ir sugyvenima vertybe daro zmones, lygiai taip pat jie ja ir nuvertina savo poelgiais. Dorovingas zmogus bus visada dorovingu, nesvarbu koks jo statusas.

Moonte, nu myliu tave, sena tu tarka, ale mane vis nervyji su savo paklodemis nysusvietnomis