Dėl ko verta tuoktis?

Man irgi netiko, netinka, netiktų, mano vaikams netiko, marčiai ir žentui netiko.
Marti (kitatautė) netgi yra pasakiusi, kad niekad negimdytųnuo vyro, kuris jos nevestų

* Kodėl reikia skelbti visuomenei? Ar visuomenė kažkaip įtakoja, prisideda prie jūsų bendros laimės, ar vistik tą santuokinę laimę kuriat jūs patys?
** Jokiu būdu nesutinku. Šeimą jungia vidiniai, nematerialūs saitai (įsipareigojimas, atsakomybė, rūpestis etc.), o santuoka yra biurokratinis veiksmas. Ir ne po jo atsiranda šeima (kaip sakiau, kartu su štampuku neatsiranda tie vidiniai saitai), o jau atsiradusi šeima, kad ir dviejų žmonių kolkas, nutaria oficialiai įteisinti savo santykius. Na, o kiti nenutaria, bet jie nenustoja dėl to būti šeima.

mylimuke, tu iskraipai mano zodzius taip, kad net neturiu ka pasakyti.

Moonte, Subjektyvi jau viska pasake, as tingiu is naujo ta pati rasyt kitais zodziais.

mylimuke, kol tokios moterys kaip tu galvos, kad santuoka tik biurokratinis veiksmas, tol nebus jokių vedybų, net jei jos pačios po to labai norės. Vyrai kaip vaikai, dažniausiai. Ir moterys sukioja galvas ton pusėn, kur reikia. Jei vyrai nenori vesti, tai jų reikalas, bet ar nerūpi pasigilinti, o kokios tos nenoro priežastys Kas už to slypi. Gal labai pragmatiški dalykai. Kai ir taip viską turi, tai kam be reikalo papildomai įsipareigoti? Ar tai ne meškos paslauga sau pačioms. Priminsiu dar vieną labai svarbų faktą, kuris pamirštamas. Kad yra tokių vyrų kategorija (nesakau, kad visi, bet tokių yra), kurie niekada taip negerbs sugyventinių, draugių, jiems tai kaip nereikšmingas statusas, kaip gerbia žmonas, žmona yra viskas ir neginčytinas faktas. Kas yra pagarba? Ne vien tiesiogiai, bet ir daug plačiau. Kai noriau einama į kompromisus, kai noriau ieškoma sąlyčio taškų, kai norima rasti tą bendrą kelią, be didelių nuostolių. Ir t.t., ir pan.. Draugelė yra draugelė, tas jiems nėra tiek svarbu, šiandien viena, poryt kita. Čia omeny turiu tuos, kurie pakankamai dažnai keičiai sugyventines. Šiaip jiems labai apsimoka jas apgyvendinti pas save, nereikia nei namų tvarkytojos, seksas visad vietoje ir laiku, puodai verda, dažniausiai pačios dirba ir padengia visas pragyvenimo kartu išlaidas, kam tos dovanos, išlaikymas? Ne tai, kad alfonsai, bet naudojasi moterų patiklumu ir naivumu, grežia kaip citrinas. Vien privalumai ir jokių nuostolių.

Deja, santuoka nesukuria nei pagarbos, nei kazkokiu pastangu gyventi, kad tik butu gerai...siryt mane pasieke kriksto mamos skambutis, kad vyras ja su trim vaikais ismete i gatve pries tai visa nakti bushavojes....aciud, uosvis normalus, tai ketvirta ryto prieme juos visus pas save.......ogi santuoka...gerai nepamenu, bet berods ir baznycioj net tuoktasi, gyvena zmones 20 metu ir dagiau, tai kur ta atsakomybe, saugumas ir kiti dalykai...nei santuoka, nei sugyvenimas to neprides, deja...

O santuoka kalta, kad jos vyras bušavoja ir jos negerbia, nevertina? Mano, kitos, dar kitos nebušavoja. Tai ką? O uošvis matai normalus. O jis vedęs ar sugyventinis?

Prie ko čia santuoka, ar gali paaiškinti?

Subjektyvi, as visai neneigiu tavo poziurio, vertybiu ir t.t. Tai yra tavo, tu taip jauties, bet man keista, kad tau atrodo jog privalu ir kitiem taip jaustis, galvoti ir vertinti.

As budama sugyventine jauciuosi harmoningai, mano seimoje vyrauja santaika, supratimas, meile, pagarba. Kas is jusu gali tai paneigti? Ir ar reikia ka nors paneigineti, abejoti mano, ar kitu zmoniu pasirinktu gyvenimo budu, vien todel jog jis neatitinka jusu isivaizduojamo?



O kur tu rasei kad sugyventiniai yra dorovingi? Visur ka tu rasai apie juos vien negatyvas. Tai mane ir stebina. O aiskinti jog neva tavo patirtis itakoja toki vertinima, bet ta pati patirtis turi gi irgi pakuzdeti, jog ne viskas yra blogis, paliekant sau paklaida klaidai.

Nemaza dalis moteru antra karta atsisako teketi, pasirenka sugyventines dalia, kaip manai kodel?

Kazkada visos tradicijos buvo naujiena, ar tu gali duoti garantijas jog sugyvenimas nevirs tradicija? Tuomet ar tai gali buti argumentas?
Na matai, tau kad jaustumeisi seima, sutuoktine, morali, turinti gimine ir t.t. reikia biurokratinio veiksmo, viesai pasiskelbti apie tai. O man jo nereikia, nes ir taip visa tai turiu, jauciu ir be to.

Kiekviena is musu turi savo vertybes, poreikius, kokia problema?
Kodel anot taves mano pasirinkimas yra pusetinas, menkavertis, nepilnavertis ir t.t.?
Na ir aciu dievui, jei zmogui ta santuoka yra vertybe, kas tai neigia, lai tuokiasi. Bet tu man pasakyk, kodel pati negali priimti, kad ir as budama sugyventine jauciu, gyvenu ne ka blogiau uz tave, net nedristu rasyti jog geriau, nes itariu sukelsiu sarsala, nes anot jusu as sugyventine tiesog negaliu buti laiminga, mano seima nera pilnaverte, nes neitakota biurokratinio veiksmo...

Tarp kitko, pasidomek "Lietuvos Respublikos CK. III knyga. Seimos teise. 15 skyriumi. Beje i pirmi skiriai apie santuoka tau bus idomus

Ten parasyta, kad seima nera vien santuoka. Pagaliau, man asmeniskai nereikia, kad valstybe remtu mano seima, tad velgi sis vartotojiskas argumentas man nera svarsu. Mes visi matuojame is savo varpines, tokie jau esame.




Lygiai prie to paties, kai kalba eina apie sugyventinius, kai kalbama apie blogus nedorovongu zmoniu darbelius. Juk ne statusas zmones daro dorovingais.
Papildyta:


Zinot, as negaliu teigti, jog sugyventiniai "dirba" seimoje daugiau nei sutuoktiniai. Neretai, mano galva sugyventiniai ir stuoktiniai labai panasus, bent jau mano seimoje. Skirtumas kad nera atliktas biurokratinis veiksmas. Del sios priezasties mes ir nedarome mums beprasmiu veiksmu, nes jie neitakoja ir netikos musu saitu.

Bet va paskaicius Moles, Subjektyvios argumentus, kokie nedorovingi yra zmones, kad gali likti ant ledo, butinai tavimi privalo naudotis. Ant sirdies pasidaro taip silta, kad salimais manes gyvena dorovingas zmogus, kuriuo galiu besalygiskai pasitiketi, nes tam kad pasitiketi, myleti, jausti pilnatve mums nereikia santuokos.

Kam tos paklodinės citatos? Aš tik paaiškinau, kad tu klaidingai supratai konkrečiai mano gyvenimo poziciją, "įsikibimą", nes ir mylimuke nelabai supranta, ką reiškia įsikibti, bet netvirtinu, kad tik mano pozicija teisingiausia ir taip privalo visi gyventi. Kodėl taip gyvenau, taip vertinu santuoką.

Moonte, tavo atvejis visai kitoks , nes tu tik šiuo gyvenimo periodu esi sugyventinė, iki skyrybų buvai žmona. Kodėl pasirinkai toliau gyventi be santuokos, tai tik tavo sprendimas, galbūt geriausias, tiesiog atvirkščiai kitoms, kurios buvo sugyventinės ir po to ištekėjo. Bet jei bandai save lyginti su apskritai netekėjusioms, tai neteisinga.

Kad VISI žinotų , jog šitie du žmonės yra šeima ir jie yra TABU aplinkiniams. Ir jeigu tai tik biurokratinis veiksmas, kuris na uždės tam tikrus pančius, bet atliktas apgalvotai ir su meile, tai ir gerai. Ir tegul deda, nes dabar pastoviai-nesutapo interesai, neištikimybė , yra pagrindinės priežastys skirtis (nekalbu apie smurtą, alkoholį, kita tema ten), net gerai nepabandžius, pasistengus, o kam stengtis, jei nesvarbu vedęs ar ne, klube eilės mergų ant kaklo kimba.Visuomenė net labai prisideda prie bendros laimės. Jei žmonės gerbtų santuoką, kad ir kaip biurokratinį veiksmą, nebūtų tiek nepagarbos, nemeilės, neištikimybės, palaido gyvenimo. TABU būtų vedęs/vedusi. O kaip dabar? Dar skyrybų nėra, o jau myliu , myliu, sutikau savo gyvenimo vyrą/moterį, pilni žurnalai. Baisu. Visa tai skaito paaugliai.

Aš pasakysiu labai paprastai, pas mus buvo , kad šokiuose ateidavo, vienas vedęs, nu palaidūnas, žmona su mažu vaiku namuose, žinojom mes mergos, kas ir koks jis, o gražus buvo, bet vistiek, saugiklis buvo-vedęs, neįdomu, trumpalaikiai santykiai nedomina, gėda prieš žmonės, prieš kitus, prieš tą pačią žmoną, nu kažkas viduje neleido, va tas saugiklis, ir gerai, kad jis buvo, o kaip dabar, kažkam rūpėtų , kad vedęs, dzin dabar. Niekam jis nebuvo reikalingas tas vyras, palakstė ir grįžo namo, va ir visuomenės požiūris. Buvo GĖDA susidėt su vedusiu, GĖDA, o dabar kaip?

Subjektyvi visur

O as ir nelyginu save su kitom. Taip, galimai mano seima, neitelpa i negatyvu sugyventiniu vaizdeli. Bet, kaip besuksi, mes sugyventiniai. Vadinasi ir sugyventiniu tarpe yra tvirtos seimos. Ka ir norejau pabrezti, mes, sugyventiniai esam skirtingi, kaip ir visi kiti. O kai tiek daug negatyvo rasoma apie sugyventinius, norisi papriestarauti, jog sudas plaukioja pavirsiumi, konfliktines situacijos yra matomos, kai apie ramias, laimingas sugyventiniu seimas mazai kas zino, jie gi nesiskelbia, viesai nedeklaruoja savo santykiu, bet tai nereiskia kad laimingu poru nera, ar kad padorios seimos sugyventiniu tarpe yra vienetai.

Todėl, kad visuomenė žinotų, jog nuo santuokos mes esame vienas vienetas, esame tikra šeima. o ne lyg šeima, lyg žmona , tarsi vyras
Iš dalies visuomenė daro įtaką šeimai, šiuolaikinėje visuomenėje pastebimas vertybių nykimas, nenoras laikytis tradicijų , papročių, saugoti, mokėti savo kalbą.Šeima yra pati didžiausia visuomenės vertybė ir ta pati šeima šeima garantuoja visuomenės išlikimą.
Mylimuke, jei paskaitytumėt kitus mano postus, tai visur rašau, kad laimė priklauso nuo dviejų žmonių. Nei pati santuoka kaip faktas, nei niekas kitas neatneša ant padėkliuko to laimingo gyvenimo. Tai dviejų žmonių darbas.
Jei to būčiau nesupratusi, negyvenčiau ( laikau laimingai) santuokoje 40 metų. Negyvenčiau nei tik dėl vaikų ar tik dėl materialinių ar kitų priežąsčių. Laimingam šeimos gyvenimui reikia "1001 ir vieno prieskonio". man asmeniškai vienas iš jų yra santuoka, partnerio nebijojimas įsipareigoti visam gyvenimui. Visi esame žmonės, būna juk , kad suklysta, santuoka subyra, niekas nuo klaidų neapsaugotas.

Moonte, jūs fiktyvūs sugyventiniai. Tai esminis skirtumas.

Aimeja, būtent, buvo gėda susidėti su vedusiu vyru. O ar dabar negėda? Lygiai taip pat gėda. Vis dar liko paleistuvės ir k...vos statusas, kuriuo abejoju ar kuri labai džiaugiasi, viešai. Net tais atvejais, kai vyras su žmona oficialiai neišsiskyrė, bet viešai rodosi su kita, jis yra menkysta kitų akimis, kaip ir menkysta ta antra, nors gal ji ne prie ko. Kaip buvo su Baumilų atveju? Visi drožė ir iki šiol drožia jo meilužę, nors ir viešai deklaravo meilę, atsiribojo, varė ant vyro, bet kalčiausia vis tiek liko moteris, neteisinga, bet varžovių niekas nemėgsta. Ir kiekvienoje tokioje istorijoje manyčiau kiekviena (ar dauguma) moteris net kai jos tiesiogiai neliečia, jaučia panieką tokioms šeimų ardytojoms. Vyrai neretai kaip vaikai, patys nežino ko nori, ypač jautresni, kitą sykį susivėlusiom smegenim ir kai pamato perspektyvą pro stovinčio pimpalo prizmę, tai visai kaip nepakaltinami, todėl nereikia pasakoti pasakų, kad moteris ne prie ko. Moterys visada sukioja galvas ir galvutes, kur joms reikia.