Dėl ko verta tuoktis?

Ir as tau neabejinga. Sveikute.
Itariu, kuprota tik mirtis istiesins, tas paklodes stengiuosi rasyti glausciau, bet...

nu uztat kad vesti ar nevesti sprendzia vistiek vyras. nu gali ten sutikt nesutikt, bet jei jis taves nenores - ciulbesi apie tyra meile be stampu ir isivaizduosi kad seima, o jis jei pasakys kad ne seima, tai toji nauja pasija menesinemis pagirde vadinas turbut.



mano supratimu jei vyrui sunku nueit susirasyt (del bet kokiu jo vardijamu priezasciu), tai ne laikas jam seima turet, nes nesuvokia kad teks ne tik parasa padet (kas jau dabar kelia siauba), bet ir dar daug ka daryt. ir jis to nedarys arba darys tik palei nuotaika ar menulio faze. kaip aveles to nesupranta, as nezinau. ne apie dorove as visai. taip, buna seimose visko, iseina pareina, persigrupuoja, bet kaip pasitiketi patinu, kuris net pradzioj bendro gyvenimo nenori to deklaruoti ofiicaliai? nu man tai nerimta. aisku pasitrint jei tik norisi su kazkuo, nuoma per puse daliintis, lovoj silciau, nu tada zinoma. bet tik nereik dertis is santuokos kaip bevercio popieriaus.

bet sakau, esu as pagyvenusi tokia, is kaimo, atsilikusi beviltiskai ir nebepataisoma davatka. tai mano zodziu uz rimta galima neimt. madoj visai kiti dalykai dabar. reik niekur niekam nieko neisipareigot ir niekuo nesusisaistyt, reik but homosex ir ekologisku zaliavalgiu, dabar laikmai kiti, verty bes kitos, gyvenimas kitoks, o zeme seniai sukasi i kita puse.

O kaip tokiu atveju, kai moteris nenori? Tai čia kaip tada?

Ir tik nereikia į davatkyną užsirašinėti, mano mama santuokoje jau tuoj 40-tus metus gyvens ir mane seniausiai protina, kad nėra ko skubėti ženytis ir kad ne santuokoje moters prasmė. Tai čia ne amžiuje esmė

Kai moteris nenori, temu SM neuzvedineja tuo klausimu. Jai dzin, jin apie tai negalvoja

o ta prasme kiekvienas personaliai susiranda ir issiaiskina jei prireikia. Ir niekieno prasme nera prasmenigesne ar beprasme palyginus su jusu. Tai kitas zmogus ir kitkas jam reikalinga iprasminimui. Mano prasmes itariu net nesuvoktumet su kuo tas valgoma ir kas cia per dalykas, googlej ner. Ir su santuoka tai niekaip nesusije. Vistik nuomone apie santuoka vs gyvenima bilekaip sumetus skurlius - turiu, ir gal jin dar keisis senatvinei demencijai uzejus, bet kolkas nematau tam preteksto.

Na matai, kiek pareiksta pretenziju vyrams, o kaip su moteru atsakomybe?

Kaip supratau pati kalbi apie konkrecia grupe sugyventiniu t.y. vienam is poros sugyvenimas nera vertybe, o gyvenama, jog su laiku norima isteketi/vesti.

Pries pradedant gyventi reikia sutarti, kiek ilgai sis bandomas laikotarpis tesis, jei to bandomojo laikotarpio siekiamybe yra santuoka. Jei to nepadarei, noredama isiteikti, ar dora kaltinti kita, kad jis ne telepatas ir nezino tavuju lukesciu?

Kodel tas vyras tampa patinu, jei netenkina moters lukesciu? Moteriai kas laiko pistoleta prie smilkinio, kodel ji gyvena su juo? Ar ji turi nesti atsakomybe uz savo pasirinkima, ar visas pretenzijas suversim vyrui?

Man pvz. bet koks zmogus bus nebrendila, jei savo gyvenima pasves tam, kad tenku tik kitu poreikius, atmesdamas savo. Poros poreikiai turi sutapti, jei nesutampa -viso gero.
............
Lygiai tokia pat situacija gali issirutulioti is neva "laisvu santikiu", kur partneriu kaita yra norma. Neretai zmones, kad butu salia mylimo zmogaus, pradeda praktikuoti jo vertybes, bet kai jausmai apslobsta, neretai zmones atsisako tokio gyvenimo budo. Bet velgi, tai zmogus renkasi pats, jis eina pries savo vertybes, kazko tikedamasis. Bet toks sugyvenimo budas yra tik viena sudedamuju daliu, bet ne visas reiskinys.
...............

Idejiniams sugyventiniams, kur sugyvenimas yra abiem vertybe, poroje niekas saves neprievartauja, nenori itiki ir neturi kazkiokiu ten slaptu lukesciu, tokiu problemu nekyla, nes jiem santuoka yra beprasmis veiksmas, neitakojantis ju santikius, nes jie yra brandus ir be papildomu faktoriu, katalizatoriu ir t.t.
................

Na siaip ir as nesu jaunikle, tad...
Raudona Saule, labai nustebinai su ta senatvine dimensija ir aplamai nustebino minciu raiskos tonas, kuris paciai tikrai nera budingas.

Tarp kitko, mano seimoje as esu ta, kuri nenori teketi, nes man sis veiksmas yra beprasmis, visai neitakojantis mano gyvenimo ir santikiu su vyru. Ta Moles minima pilnatve, ir Subjektyvios pamineta "isikibima"-sielu bendryste, as jauciu be papildomu veiksniu. Per savo bendra gyvenima mes esame patyre silto, ir salto, praejom per ugni, vandeni ir varines triubas, tad...

Todel dar karta noriu pasakyti, MES SKIRTINGI, IR TAI YRA NUOSTABU.

aha, tai as uzfiksavus esu kiek Jum metu, Moonte
Pretenziju sakot? nu as pagalvosiu, nematau pretenziju ir moters atsakomybes nebuvimo. As neminejau moters, nes tikrai taip, kalbu apie ta grupe, kai vyras nenori, o ,moteris prisitaiko, nes myli ar dar ten kas darosi. tiesiog as ziuriu i seimas ilgametes, stebiu ka ten vyksta, nes pati labai netradicinem salygom uzaugau ir nemaciau jokio pavyzdzio artimoj aplinkoj. Tai vat, tie zmones, kurie isties vienas kita myli, tikrai myli ir tai parodo darbais o ne svaiciojimais romantiskais - jie isipareigoja. Abu. IR net nekelia klausimo tokio.

Apie tuos idejinius sugyventinius, kuriem neisipareigot yra vertybe, as nesuprantu. bet jauciu, kad bus kazkas is tos padermes kaip ir nudistai, pamenat? mano senamadiskas protas sito neisnesa, nematau idejos, matau trumpai tariant pasislaistyma.
Papildyta:



kodel? nu gal kas pasikeite many, buna pasitaiko nu galiu pasakyt as asmeniskai irgi nenoriu dabar santuokos. siuo metu ne. neturiu tam jegu bisky. Bet lygiagreciai as taip pat nenoriu gyventi su kazkokiu vyru. irgi del tu paciu priezasciu. Man tai kartu eina ir kartu eina atsakomybes suvokimas. Jei uzmesciau viska vyrui, tai kodel ne, va gyventu kartu, gal man padetu ir pan., gal man butu lengviau. bet kad nea. butent del atskomybes suvokimo ir nenoriu jokiu bendru skurliu. o kaip veliau bus, nezinia dar, yra mano gyvenime tendencija per viena diena viska apverst aukstyn kojomis kai nieks to nesitiki.

* Ka reiskia tas jusu isipareigoti?

Siuo metu jauciuosi isipareigojusi vyrui, savo seimai. Esu tikra, kad ir vyras ta pati jaucia, nes miega pakrites ant sofikes palatoje, kai as issimiegojusi visa diena cia, SM rasineju. Ir kas dabar gali paneigti musu vienas kitam isipreigojimu tvirtuma, nuosirduma, nors mes esame TIK SUGYVENTINIAI, neva sumete skudurus, visa gyvenima besislaikstantys.

**O ka gyvenant su kitu zmogumi be biurokratinio veiksmo nuneigia atsakomybe? Jei nera neva atsakomybe patvirtinancio dokumento atsakomybes nera? O jei dokumentas yra, tuomet atsakomybe, isipareigojimas atsiranda automatiskai?

*** Na matot, gyvenu su savo vyru ne todel kad galeciau jam ka nors uzmesti, ar ji isnaudoti, nors gerai pagalvojus, siuo metu man labai apsimoketu uz jo isteketi, kad galeciau pateikti pretenzijas i jo pelno dali. O dabar jis manimi nabagele naudojasi nemokamai

Man, asmeniskai, sugyvenimas yra auksciausias pasitikejimo laipnis salimais esanciu zmogumi, jo dora. Sugyvenimas yra gyvenimas be saugikliu, kuris pagristas lygiaverciais tarpusavio santikiais. Tai rasau apie idejinius sugyventinius. Rasydama, as nepretenduoju i pasaulines TIESOS skleidima, tai mano subjektyvi nuomone ir pojuciai, visai neabejoju, kad ir susituokusios poros gali jausti tokia pat pilnatve. Juk svarbu santaika su savimi ir aplinkiniais.

Tu nesupratai Tiesiog paėmei išvirkščią kojinę ir dar bandei pamatuoti per galvą. Kažkada deklaravau, tikrai turėtum prisiminti, kad mes esame konservatyvių pažiūrų, propaguojame atitinkamai tam tikras vertybes. Mums santuoka yra viena iš vertybių, be santuokos nėra šeimos. Galbūt mačiau per daug blogų sugyventinių pavyzdžių, kad visą gyvenimą šviečia lemputės "laikina", "nieko gero". Aš savęs negerbčiau ir man tai asocijuojasi su pažeminimu, manęs, kaip vaikų motinos nepagarba, kas? Gyvenimas su vyru, vaikų gimdymas, namų puoselėjimas kai nėra santuokos. Tu esi "kaip" žmona, bet ne žmona. Tu gyveni "kaip" žmona, bet ne žmona. Viskas "kaip" santuokoje, bet ne santuoka. Imitacija. Ar tai manęs gerbimas, kad viską gali, miega su manimi, vaikus gimdo, namus kuria, valgom iš vienos lėkštės, bet negali įsipareigoti kaip sutuoktinis? Lai kitiems tai tinka, man ne, ir tai kategoriškai ne. Todėl kai skaitai apie laisvesnius santykius sugyventinių laikotarpiu, tai nesupratai ko? Nesupratai, kad tokiu būdu žmogui leidžiama apsispręsti, ko jis gyvenime nori. Vyras iš tų ožiaragių (žr. temą), kurie žiauriai sunkiai priima gyvenimo permainas, gali bombos sproginėti, bet tai labai sunkus procesas. Jei reikia pirkti kažką iš didelių dalykų, jis gimdys iki negalėjimo, išnarstys visus argumentus ir tai dar ne faktas, kad pirks. Čia jau tokia žmogaus natūra. Ir pasiryžti vedyboms, kai tau net ne trim ir nebuvo nei šeimos, nei vaikų, nei sugyventinių, tai yra mega turbo įvykis. Nors santuoka ir vertybė, bet būtent permainos yra baisuva. Tai gi, jei ne mano suteikta laisvė ir jo įsitikinimas, kad "šimtas metų" man laukti, kol anas susiprotės, kad būtent aš jo gyvenime esu ir buvau geriausia, ką jis apskritai turėjo ir kad niekas nelaukia varpelio skambėjimo, niekam čia neįdomu, o aš tokia, jei kas man nepatinka, trenkiau durim ir išėjau, nukraujuosiu kur viena, bet nesižeminsiu.

Maniskis gyvenima su manim vadino seima ir dabar esam seima

siaip tai diskusija be galo, bet man kazkaip atrodo, kad viena ir kita puse nesusineka todel ,kad kalba apie skirtingus sugyventinius...is tikruju, kai susimeti tik todel, kad smagu be jokio noro nugyventi taiop visa gyvenima, yra viena. bet kai gyveni, kuri ateiti (abipusiai kuri), tuomet turim visai kita situacija, butent ta situacija, kuria aprase Moonte. zonomes gerai taip gyventi, ne vienam nekyla mintys, kad va anas manes neima i zmonas, kokia as nabage.....arba ta ragana nenori uz manes teket, nejaugi as toks prastas...

Ir pritariu Moontei tuo, kad gyvenant kartu be santuokos visas seimos puoselejimas yra stipresnis, nes realiai teisiskai toks gyvenimas nera iteisintas, todel lengviau issibegiot, vadinasi reikia idet daugiau pastangu, kad ta seima neisirtu.

Ir vel uzduodu ta pati klausima: nesusituokusi pora augina vaikus, veda benrda uki, kas jie jeigu ne seima???

[quote=Moonte,2013 10 08, 22:01]
Sena tema, tie patys nikai, tos pacios mintys.

Mole, paantrinsiu mylimukei, o jus norite sakyti, kad va tos pilnatves nesusituokus zmones negali pajausti?
O kodel "susimeteliai" yra tik negatyvumas, o teigiamu faktoriu tame totaliai nera, su ziburiu nerasi? Anot jusu sugyventiniai abu, arba vienas is poros, butinai privalo buti amoralus, ju tarpe dorovingu nera?
Ar tikrai tas biurokratinis veiksmas suteikia pilnatve, ar vis del to pilnatve suteikia pats zmogus savo veiksmais, mintimis?

Kur rašėm, kad tik sugyventiniai nedorovingi. Kalba rutuliuojasi apie tai,kad valstybė įstatymais remia santuokos pagrindu sukurtą šeimą, sutuoktinius
Santuoka man, mano vaikams , draugams ir artimiesiems nėra tik biurokratinis veiksmas. santuoka - valstybės pripažįstama dviejų atsakomybę prisiimančių žmonių sąjunga, sukurianti giminystę, suformuojanti šeimą , santuoka - tai įsipareigojimas prieš save ir savo išrinktąjį , prieš savo būsimus vaikus ir paskelbimas visuomenei, kad nuo šiol mes esame šeima Santuoka-tai tradicijos ir papročiai, tai, kas įskiepyta šeimose tėvų, senelių ir prosenelių, tai tarpasmeninių giminystės ryšių plėtojimas su išrinktojo giminėmis. Santuoka man buvo priimtina moraliniu aspektu, nes santuoka pati deklruoja, kad jau yra šeima, o gyvenantys santuokoje žmonės ne tik deklaruoja, kad jie yra šeima, bet savo gyvenimo pavyzdžiu įskiepija savo vaikams, kad santuoka ir šeima yra vertybė, padedanti išsaugoti papročius ,tradicijas .
Jei santuoka tik biurokratinis veiksmas, tai kodėl ilgalaikiai sugyventiniai vis tik veda, ir vedę/ ištekėję deklaruoja, kad pasijaučia laimingesni ir dar labiau įsimylėję. Galime rasti net ir iš mūsų žvaigždžių tarpo tokių

* Ar vesti, nusprendžia vyras. Ar tekėti, nusprendžia moteris. Kaip ne kaip, be abiejų sutikimo santuokos vis tiek nebus
** Mano supratimu, vyrus mėnulio fazės vienodai veikia tiek santuokoj, tiek gyvenant kartu be santuokos. Žmogus kartu su štampuku negauna paketėlio su atsakomybe, įsipareigojimu, pasitikėjimu, saugumu ir pastangomis dėl santykių. Nejaugi jums santuoka garantuoja pasitikėjimą kitu žmogum? Aš visad galvojau, kad pirmiausia ateina pasitikėjimas, o jau tik po to ženijamasi. Pasirodo, atvirkščiai yra.

Na jau, mitas Kiekvienas nesusipykęs su protu žino, kad gyvenimas drauge yra labai labai daug visko. Ir kompromisai, ir konfliktai, ir gebėjimas tinkamai taikytis, nes tai be galo svarbu, kad neišsiskirti dėl kokio šūdniekio. Reikia abipusiai įdėti tam tikrą kiekį pastangų, nes susitinka du svetimi žmonės, su savo įpročiais, charakteriais, ir derinasi derinasi. Todėl mitas, kad santuokoje šeimos puoselėjimas silpnesnis, nė velnio. Kaip tik manau, kad gyvenimas santuokoje apima daug daugiau dalykų, kai atsakomybės laipsnis didesnis, kai nenori sugriauti statinio dėl kažkokio šūdniekio, kad brangini žmogų ir kt. momentai. Taip pat galvoju, kad kai lengva išsibėgioti, tai lengva nuo savęs numesti bet kokią atsakomybę. Ir su sunkumais kovoti bei dirbti be santuokos yra sunkiau, nes o kam vargintis? Lengviausia pabėgti nuo sunkumų, nes gi niekas nesieja, susikrovei lagaminus ir nebėra sunkumų. Manai ne? Aš tai matau, kad taip. Santuoka kaip tik įkvėpia nusiraminti, apgalvoti, sustoti, pasverti, daug kartų.

Dabar nekalbam apie visokius dundukus, kurie ir santuokoje skiriasi tik dėl šūdniekių arba susiranda trečius, nes žmonos po gimdymo neskiria tiek dėmesio pupuliams arba nėštumo metu priaugo kelis kg.

Dabar kažkaip pamenu temą apie svorį, kad va, moteris po gimdymo "apsileido" (nors būna ir apsileidusių, bet neretai tai tik hormonų sutrikimai, kai kg lengvai limpa, bet labai sunkiai krenta) ir kad dėl to nebepatraukli vyrui, tai taip jai ir reikia, kad gerai daro, kad palieka. Dėl ko? Dėl svorio. Aš galvoju, kad taip manyti gali tik besmegenės. Nes be svorio dar yra ir kitų dalykų, visokių sveikatos sutrikimų. Tad jei vyras paliko dėl svorio, tai ant ko tuomet laikėsi santykiai? Ant klubų, subinės?