Žinoma, kad mamos pienukas geriausias maistas kūdikiui, na, nebent mama serga ir geria kokius nors labai toksiškus vaistus. Tačiau aš nesu už žindymą, bet kokia kaina.
O mano pačios požiūris į žindymą daug kartų keitėsi.
Vienintelis dalykas, kurį atsimenu iš vaikystės susijusį su žindymu, tai, kai nusižiūrėjusi nuo mamos, kaip ji žindo mano broliuką, bandžiau "pažindyti" savo meškiną (man buvo 4 metai)
Tačiau po to nebuvo taip juokinga, nes taip gavau nuo mamos barti, kad meškinas ilgai iškeliavo į žaislų dėžę - paprasčiausiai nežaidžiau juo, o ir maitinti kokį žaislą jau nesinorėjo, nes mane mama tiek prigrasė, dar dabar atsimenu
Po to, "gyvai" beveik nesusidūriau su maitinančiom mamom, o jei ir susidurdavau kažkaip nesmagiai šalia jausdavausi ir visada galvodavau, kad aš tikrai maitinsiu mišinukais.
Visai netikėtai, iš kart po 12kl. tapau
... Turėjau 8 mėnesius fiziškai, psichologiškai ir visaip kitaip pasiruošti būti mama. Ėjau visur kur galėjau, rinkausi info ir vis stebėdavausi, kodėl žindymo pamokėlės vis tokios lyg su piktu grasinimu, kad maitinti MP būtinai reikia ir taškas. Kadangi man jau buvo ir taip gana spaudimo ir nusistebėjimų, kad kaip aš tokia jauna auginsiu vaiką ir kaži kas iš jo išaugs, nusprendžiau kad geriausia bus, jei žindysiu ir bent jau dėl vaiko maitinimo niekam neužkliūsiu
Ir iki gimdymo apie žindymą, kūdikių priežiūrą ir kt. dalykus abudu su vyru žinojom tikrai daugiau nei pakankamai
Ir nors galvojau, kad man puikiai seksis, bet po gimdymo susidūriau su įvairiomis problemomis: nugraužtais speneliais (teorija dar ne viskas), mastitu... O po to atsirado kažkoks neaiškus skausmas-peršulys-diskomfortas maitinant, kurio priežasties niekaip nerandu
Tiesą sakant, maitinti pirmo mažiuko giliai širdyje visai nenorėjau, o dar tas nemalonus jausmas, bet bijodama būti dar labiau užsipulta ( na tik pasakyk kam nors, kad turi apsčiai pieno, o nenori žindyti) maitinau toliau. Po to pradėjau pastebėti, kad netverdama to nemalonaus jausmo, neprimaitinu mažiuko, bet net ir tuomet neišdrįsau nusipirkti mišinio, nes juk kursuose sakė, kad ta diena, kai vaikas gaus mišinio bus pirma į nujunkymą. 4 mėnesį, jis nepriaugo svorio ir gydytoja liepė primaitinti tyrėmis. Diskomfortas dėl žindymo vis didėjo. Namie buvo įvairiausių pykčių, nes vyras norėjo, kad maitinčiau, aš nenorėjau ir man nepatiko, bet maitinti galėjau, todėl maitinau, nes kaip gali nemaitinti, kad knygos internetas pilnas tokių frazių "MP maitinami vaikai protingesni" ir pan. Pamažu pastebėjau, kad vis rečiau noriu apimti vaikutį ant rankų. Norėdavau vis lėkti iš namų kuo toliau, o išėjus, kuo ilgiau neiti namo
Vieną rytą, kai maitinat ypač skaudėjo nusprendžiau, kad daugiau tai negali tęstis ir labai drastiškai nutraukiau žindymą. Ugniui buvo 6 mėnesiai ir 28 d. Ir viskas pasikeitė į gerą, norėdavau dažniau pamyluoti vaikutį ir niekur nebesprukdavau iš namų, ir naktį man net nebūdavo sunku keltis daryti mišinio ir netgi su vyru sumąstėm, kad smagu būtų turėti dar vieną mažylį
Dar nebūdama antrą kartą
vis sakydavau MB, kad net nebandysiu žindyti ir į GN keliausiu su receptu vaistų, stabdančių pieno gamybą, bet po to užsikrėčiau natūralistinėmis M. Odent idėjomis ir nusprendžiau, bent jau pabandyti.
Dabar maitinu savo beveik 3 mėnesių mažiuką. Šįkart nebuvo problemų pradedant žindyti (jokių nugraužimų, mastito), bet vis dar yra tas nemalonus jausmas maitinant
Jei manęs, kas paklaustų ar noriu maitinti ir paprašytų atsakyti labai nuoširdžiai, tikriausiai atsakymas būtų nenoriu... Gal man dėl to ir skauda. Gal dėl to, kad esu labai jauna, kad būčiau gera, kantri ir rami mama, man reikia šiek tiek laiko pabūti atskirai nuo vaikų. Nedaug, kelis vakarus per savaitę užsukti pas mamą ar draugę arbatos, vienai, be vaikų, negalvojant ar jie sotūs. Labai noriu nors gerą pusvalandį per dieną pasportuoti, kai mažiukai miega, o vyras namie, bet negaliu, nes šįkart turiu nedaug pienuko ir pabėgiojus jo išvis nelieka nė lašo, o jei eičiau į treniruotę su kelione susidarytų 2,5 val nebuvimo namie
Kartais noriu trumpam išeiti ir pabūti tarp suaugusių žmonių, nesukant sau galvos dėl namų rūpesčių( nes dabar kai kur išeinu man kapsi vienintelė mintis, ar sotus ir t.t.), kiek tai įmanoma, nes mamai kaip sekasi vaikams rūpi visada. Myliu savo vaikus, taip labai, kaip tik moku ką nors mylėti, bet žindyti nė vieno vistiek nenorėjau ir širdies gilumoje nenoriu.
Allergan Natrelle® 400g apvalūs, 5,9cm ir 11,75 bazė. Ūgis 169cm, svoris 56kg. Prieš op nepilnas A 
