Paverkti ,,dėl savęs", kad palengvėtų? Ne dar niekad tokio dalyko nebuvau sugalvojus

Kad palengvėtų bandau spręst problemą, kuri verčia verkti. Paverkus man nepalengvėja, nes nuo to niekas nepasikeičia
Jaunystėje mėgdavau dažniau pažliumbinėt, juk viskas, kas nevisai sklandu, atrodė dramatiška ir taip gaila savęs būdavo, kad aaaa...
Dabar laabai retai. Kad mane pravirkdyt, labai jau pasistenkt tektų. Seniaaai rimtai neverkiau.
Bet užtai dažnokai paašaroju, kaip tai vadinu- iš laimės, pvz., žiūrėdama TV į nuostabiai gražiai dainuojančius vaikiukus, tokius tikrus, nuoširdžius, klausydamasi tikrai geros muzikos, ar tiesiog regėdama kokią ypatingą harmoniją, žodž, nuo grožio iš kažkur ir kažkodėl akyse ašaros susikaupia