QUOTE(night_ @ 2009 01 03, 20:51)
Kažkur skaičiau, kad tie žmonės, kurie iš šono atrodo labai linksmi, gyvenimu patenkinti, iš pažiūros tikri optimistai, etc. iš tiesų yra labai nelaimingi arba liūdni žmonės. Man taip yra. Visi draugai mato mane labai linskmą, visada geros nuotaikos, šypsenėlė sako, bet bliaunu dažnai. Ypač vakarais...
Ir dar tada, kai per stipriai guodžia, tada man dar blogiau
Ir dar tada, kai per stipriai guodžia, tada man dar blogiau
Greičiausiai skaitei atvirkščiai
Kad tie, kurie dažnai verkia, dažnai stengiasi atrodyti labai linksmi ir viskuo patenkinti. Tai - stengimasis nuslėpti ar tiesiog patiems tokiu būdu pabėgti nuo sunkios būsenos (o ji- dažniausiai gailestis sau, sąmoningai ar pasąmoningai suvoktas, kaip nieko gero, ką reikėtų rodyti kitiems). Iš čia - tokis užburtas ratas. Apsigaudinėjimas, kad linksma (ar laikinas linksmumas tai kaip ir žinant), nerodymas tikrų jausmų, savijautos, o paskui virkavimas, kad ,,niekas manęs tikrosios taip ir nepažįsta", ,,niekam neįdomu, kad man nevisai gera, vadinasi niekam tikrai ir nerūpiu", ,,visiems įdomūs tik linksmi, kol aš linksma, tol tik ir reikalinga"... Taip būdinga daugeliui jaunų moterų 
(sakoma, kad moterį brandžia asmenybe galima laikyti nuo tada, kai jai nustoja atrodyti, jog ji ne tokia kaip visos, kažkuo įpatinga, neatrasta) O dvigubas kiekis ašaų nuo guodimo visa tai tik dar labiau patvirtina: Sužinojus, jog kažkas užjaučia, o vadinasi, pritaria, kad verkiama ne šiaip sau ir ašarom tikrai yra pagrindo, tik dar labiau įsitikinama savo teisumu, ,,nuskriaustumu", dar labiau palieka gaila savęs, dar daugiau ašarų pasipila
