QUOTE(jievaan @ 2007 09 09, 12:05)
mano vaikas gyvena trikalbeje aplinkoje. Daugelio manymu tai vaikui per sunku. Bet as negaliu nekalbeti su savo sunumi man svetima kalba, kaip ir mano vyras. Taigi myzylis mokosi lietuviu, vokieciu ir prancuzu kalbas. AS konsultavausi su ekspertais, kurie patare aiskiai nustatyti kur kokia kalba bus kalbama ir to laikytis. Taigi as kalbu su Timuku tik lietuviskai, mano vyras tik prancuziskai, o aukle ir aplinkiniai vokiskai. Stengiuosi isigyti lietuvisku daineliu ir pasaku, eilerastuku ir pan. Daug parsisiunciau is supermamu klubo
. Mazylis supranta labai daug, nors kartais ir apima abejones ar jam ne per daug. Nors sakoma, kad zmogus yra gimes daugiakalbystei. REikia paziureti i Afrikos, ARabijos salis, netgi netoli - i Sveicarija, kur daugiakalbyste normalu. Tik kad gyvenant salyje, kur tai yra nedaznas reiskinys, tevai jaucia spaudima is aplinkiniu zmoniu visada pasiaiskinti, kodel ir kaip cia tas vaikas dviem ar trim kalbom kalba.
Butu idomu isgirsti kitu nuomone. Aciu!

Butu idomu isgirsti kitu nuomone. Aciu!
Jums paaškino teisingai - svarbu nemaišyti kalbų. Jei jūs su vaiku kalbate lietuviškai, tai lietuviškai. Nekalbėkite su vaiku vieną syk lietuviškai, kitą - vokiškai. Tas pats ir kitiems artimiesiems. Vaikas aiškiai turėtų žinoti su kuo kaip kalbėti. Dvikalbėje šeimoje vaikai pradeda kalbėti kiek vėliau ( tai individualu). Juk jiems reikia žymiai daugiau įsidėti į galvelę informacijos. Sunkumų gali kilti tiems vaikams, kurie turi kalbos vystymosi (raidos) problemų. Tai yra, net ir kalbant viena kalba toks vaikutis gali patirti sunkumų mokantis kalbėti. Bet nerimauti nereikia, sudarykite gerą kalbinę aplinką: liet. dainelės, knygelės, jūsų sekamos pasakėlės, pašnekesiai ir t.t. ir viskas bus gerai - mažylis prabils trimis kalbomis iš karto!