QUOTE(nikka @ 2009 11 19, 14:48)
Nu nesusilaikiau nepapasakojusi mūsų situacijos
Pati augau šeimoje, kur kalbama buvo rusų kalba, bet nuo trečios klasės mokiausi lietuvių mokykloje. Problema buvo viena ir vienintelė - stiliaus klaidos rašiniuose. Bet nieko, pabaigiau mokyklą labai gerai.
Šiuo metu auginame dukrytę, kuriai yra trys metukai. Kai vaikas pradėjo kalbėti nusprendėme, kad:
1. Mama ir tėtis su dukra kalba lietuviškai (nes rusiškai kalbu jau netaisyklingai, vyras - lietuvis);
2. Močiutė ir senelis (rusakalbiai) - kalba tik rusiškai (nors abu puikiai gali kalbėti ir lietuviškai);
Išvada: dukra puikiai valdo abi kalbas ir net nepainioja jų. Jeigu bendravimas vyksta su močiute rusiškai, tai man priėjus puikiai persiorientuoja į lietuvių kalbą.
Svarbiausia tiksliai nubrėžti ribas tarp kalbų. Esu net gi skaičiusi kad, norint vaiką išmokyti antros kalbos (čia tuo atveju, kai šeimoje nėra dvikalbystės), galima ta kalba kalbėti kažkiokioje erdvėje ar kažką veikiant, pvz. besimaudant vonioje.
Sveikos,
ir aš šį tą parašysiu iš savos patirties:
pati augau dvikalbėje( net trikalbėje) šeimoje> Šeimoje kalbėjome ne lietuviškai: darželis, po to mokykla :-lietuvių. Mokiausiai puikiai: vienintelė problema;-stiliaus klaidos rašiniuose, bet visa kita: esu dėkinga , kad šiai dienai laisvai bendrauju 4 kalbomis:-
mano vaikai< vienas iš jų jau suaugęs, taip pat gyvena keliakalbėje šeimoje: šiai dienai puikiausiai kalba, rašo, bendrauja 4 kalbomis:-išvada:-nebijokite mamytės daygkalbystės; tai tik didžiulė nauda jūsų atžaloms.
Tiesa: vyresnis vaikas pradėjo kalbėti tik 3 metų, bet ta pradžia buvo be jokių ate, tete, baba:- kalbėjo iš karto raiškiai, aiškiai, sakiniais, bet ir po šiai dienai yra tylesnis, ramesnis, mažiau kalbus.
Jaunesnysis kalbėti pradėjo labai anksti, bet iki 5 metų neištardavo kai kurių raidžių, daug žodžių buvo sukurtų jo paties:-
Aš, asmeniškai, džiaugiuosi, kad tiek aš, tiek mano vaikai, laisvai kalba keliomis kalbomis:-tai mums visiems:-didžiulis pliusas.