QUOTE(Andro @ 2009 04 20, 18:54)
. Alfija, tu sakei-kad,mes, tie kurie auginam vaikus esame ju problemu,kriziu autoriai?Zinai rankos nusileidzia tai paskaicius ir akmens svoriu prislegia kaltes, atsakomybes jausmas ir vel pasijunti kalciausia-istraukus vaika is vaiku namu.Ji butu isivaikine?- negi jau vaiku pritruko isivaikinimui....
Nebijau pasakyti- niekas manes nemoke ir neruose su tokiom problemom tvarkytis ir padeti taip kad vaikas nekenktu sau ,kad jis nebutu atstumiantis ir bjaurus aplinkiniams kuriuos tik sutiks savo gyvenime-aukletojoms, mokytojams ir kitiems.
Kazkas kalbejo apie tai kad pirmiausia turim priimti o poto tiketis ko meiles? Tai kad priimam, sunute , pamirsau-esi priemus? O meiles- tai mes nuo to seniai isigydem, bent jau as- nelaukiu meiles. Kartais vienisos mergos tam vaikus ir gimdo-kad butu kas jas myli, kas galbut ir globai ima, ivaikina. As deduviltis pamatyti ta vaika isaugusi, subrendusi, sugebanti isgyventi, gyventi, tureti seima- va tokia meiles israiska, bent jau mano.
taip ,Andro, taip. visi mes auginatys savo vaikus ar globotinius mes visi esam jų giluminių problemų , traumų autoriai. Mes nenorim girdėt ar neturim laiko išgirsti ar įsiklausyti kas mums yra bandoma pasakyti, neturim laiko, atseit ir į daug ką tiesiog numojam ranka, o už to mosto dažnai daug, labai daug lieka. Va tu pati sakai- nevartoja būdvardžių. O kas, Andro< yra būdvardis, kodėl jis toks svarbus nepagalvoji- tik būdvardis mums leidžia išreikšti jausmus ir emocijas, apibūdinti save, kaip jaučiamės ir kaip gyvename. Koks- kokia? Klausimas, toks trumpas ir toks reikšmingas. Kokia diena, kokia nuotaika, kokia meile, kokia išraiška, kokia šypsena kokia širdim ir taip galim tęsti. Dainiui pagal diagnozę trūksta emocinio ryšio su šiuo pasauliu, kaip tu jį jam atrasi jei visko negalima- mamytės, tėtuko negalima, glaustytis negalima- ryšio su tavim užmegst negalima. Aš nesiimu spręsti ar tikrai būtų jį kas įsivaikinę. Nežinau. Lygiai kaip nežinau, tiek laiko auginus vaiką jis imtų ir pasidarytų- atstumiantis(koks). Nežinau kokie virsmai turėjo įvykti tavyje. Jis vaikas, mažas penkiametis vaikas. Tą aš žinau tvirtai. Jis nori būti mylimas, jis nori šeimos mylinčios jį ir besididžiuojančios juo- dabar. Andro, o kas tau sakė jog jis būtų ar yra kitiems atstumiantis- visiems, kuriuos sutinka. Kad tau, tai dar nereiškia visiems. Aš nežinau, neįsitikinus, bet man taip atrodo kad tu kažkaip bandai tiesiog išguiti iš jūsų šeimos emocijas. O kaip gi tada tavo dukra, na ta kuri smuikuoja- juk ji, muzika ne vien do ir mi , tai jausmai, emocijos ir išgyvenimai, susiliejimas sukito žmogaus jausmais, emocijom perduodama. Nežinau, kas tave taip nubaudė gyvenime, ar už ką tu baudi save, bet su Dainium taip pat. Jis kenkia sakai sau-tu irgi kenki sau, bijai mylėti, bijai būti švelni, trapi, bijai būti mamyte. Matyt buvo kažkokios traumos labai gilios ir pakankamai senos. Nelauki meilės? O kam jos laukti- ji visada yra , ji visada šalia- be jos neįmanomas gyvenimas. Mane ryte pažadina mano mylima katė, aš žadinu savo mylimą vaiką, mane mylintis vaikas po savo mylima kaldra dar palieka pasnausti savo mylimiausius žaisliukus, paskui su mylimais broliais ir mano mylimais sūnėnais pusryčiauja ir su vienu iš jų drauge eina mokyklon savo mylimu keliu, pas mylimus draugus ir mokytojus, paskui namo pas mylimą mamą ir t.t., ir taip be galo lydi ta meilė. Tai emocijos, emocijos emocijos, teigiamų vyravimas ir yra meilė. Matyti išaugusį, turintį savo šeimą( tarsi tai būtų kokia išskirtinė vertybė, ar troškimų riba), o laimingo- tiesiog laimingo tu matyt jo nenori.
Kaip dabar bebūtų pačiai Sunutei keista, bet aš jai pritariu, šiuo kartu tikrai.