QUOTE(fasstum @ 2009 06 15, 12:57)
Apie pasiruošima ivaikinimui. Nemanau, kad paemusi ją globoti tureciau kasdien kartot, kad gyveni pas mus laikinai.
Apie ta "laikinai" isvis nieko neketinu sakyti. Ši procesą isiviazduoju, kad ji tiesiog gyvena pas mus,
pilnateisio šeimos nario teisėmis. Ir tik kai atsiranda realus įteviai, ketinantys ja ivaikinti kartu su sesėmis, pradedamas visas paruošiamasis darbas, kuris ir gali trukti apie 3 mėn. Ir su ivaikintu vaiku manau toliau bendrauti: laiskais, elektroniniu paštu, telefonu, lankyti - priemoniu daug. Nėra taip - ivaikino tave, ir išbraukiu tave iš savo gyvenimo. Juk prisirišimas tai abipusis...
Negi jus rimtai galvojat, kad geriausia vieta iki įvaikinimo vaikui gyventi globos namuose? Patys gi matot, su kokiom problemom vaikučiai iš ten ateina. Mano globotinei jau reikejo psichologo pagalbos, del vyresniu vaikų bauginimų.
Pagalvokit iš kitos pusės: jei turėtumėt pasirinkimą isivaikinti vaiką 2 metus praleidusį globos namuose arba globėjų šeimoje? Man asmeniškai butų lengviau paimti iš globėjų...
Tas ir yra, kad jos vienos globoti neleidžia. Būtent to aš ir siekiu. Siulo imti visas tris, kad ir vasarai. O aš tam sąlygų neturiu

Bet aš manau dar dėl to pakovosiu...
Ar tu isivaizduoji save vaiko vietoje, kai dabar kalbi apie tai, kaip ruoši ją įvaikinimui. Sakai apie laikinai nieko nesakytum, reiškia vaikas suprastų , kad tu esi jos mama ir būsi jos mama, kad tavo šeima yra jos šeima, ir vaikas taip gyvena kelis metus, apie kažkokį atsiskyrimą ji net negalvoja, patikėk , tu dar išgirstum ir klausimų , tau dar daug reikėtų kartų ją įtikinti, kad tu jos nepaliksi, žinok to vaikams labai reikia, ir paskui atsiranda įtėviai, ir tu ta kuri ją glaudei ir sakei, kad visada būsi su ja, tu patikėk visokių tokių klausimų tu gausi iš jos, pasakai,(juk turėsi tą pasakyt, kad ir kokiais gražiais žodžiais), kad atsirado kiti tėvai ir ji turi eiti pas juos gyventi. Aš kalbu realiai kaip būtų. Tas atsiskyrimas būtų lengvas tik tuomet jei ji būtų nelaiminga tavo šeimoje, augtų be meilės, bet jei tu laikai ją pilnateise šeimos nare,mylėtum kaip savo vaiką, tai tas atsiskyrimas jai būtų tragedija, beje ir tau , patikėk.
Kai įvaikins nuo tavęs niekas nepriklausys, įtėviai gali neleisti bendrauti ir tiek, taip ir būtų išvažiavo ir viskas.
Niekada gyvenime nepaimčiau vaiko iš globėjų šeimos, niekada, tai žymiai sunkiau negu iš vaikų namų. Paimčiau tik tokiu atveju jei globėjai na jos nenorėtų, jai tektų eiti į vaikų namus. Tačiau jei globėjai galėtų globoti ir norėtų (tavo atvejis), o aš prieš juos tik viršesnė įstatymiškai būčiau, na sakykim, įsivaikint galėčiau, o globėjai ne, NIEKADA neimčiau tokio vaiko. Todėl, kad aš galiu niekada nesugebėti pakeisti jai tos mamos, kurią ji jau turėjo.
Pasiėmiau savo dukrą iš laikinos globėjos, ji gyveno ten du mėn. taip sutarta buvo, prieš tai kokius dešimt kartų klausiau ar tikrai ji neglobos, ji negalėjo globoti, pasakė tikrai ne, atsiskyrimas buvo sunkus, mergaitė verkė, globėja ir jos mama tvardėsi dėl mergaitės (jos nuostabūs žmonės), kai jau važiavau iš kiemo, mačiau per veidrodėlį, kaip stipriai verkia abi , o aš visą kelią springau ašaromis, ir tik vakare kai visi užmigo išsiblioviau iš dūšios. Tai nėra taip lengva.
Fasstum , kovok jei turi noro ir jėgų, už teisę tau globoti nuolatinai mergaitę tol kol ji užaugs, įvaikinimas tikrai nėra geriausia, jei sakai apie paveldėjimus, tai žinok gali būti, kad įtėviai nieko neturės ir nebus net ko paveldėti, pagaliau galima taip padaryti, kad niekas nieko nepaveldės, net savi vaikai, ir žinok tu tikrai turi ką pasiūlyti mergaitei -svo meilę, šeimą ir namus.