Globėju paplepėjimai 3

Paragintoji - mamos nėra Lietuvoje 2 metai. nebuvo ir per laikiną teisių atėmimą Lietuvoje.

na nežinau, bet gi visada taip bus- į bet kokio žmogaus poelgius bus įvairiasios visuomenės reakcijos. Jos ir yra visokios- ir į jūsų, ir į mano į bet kokio žmogaus tai normalu. Yra daug svarbiau taip stipriai nesiakcentuoti į tas reakcijas, o dar svarbiau pačiai primti situaciją tokią kokia ji yra. Jūs tik neįsižeiskit ir nesupykit, gal aš neaiškiai dėstau savas mintis, o gal neaiškiai suprantu jūsų- bet ar jūs priimat Dainių tokiu koks jis yra. Ar jūs tikrai mylit jį? Aš apie tai, kad jus labai veikia visokios nuomonės. Kažkas skyrelyje kažką pasakė- įsižeidėt, gatvėj ne taip pažiūrėjo- skaudu. Uždavė klausimą, bet nepagyrė- vėl įsižeidėt.
Jūs, kaip ir aš auginat tris vaikus savus, ir na tikriausia, kad turėjot susitaikyti, na išgirsti klausimų- kam jie trys, kodėl daugiavaikė. Na kiek kitoks tas požiūris į tokias šeimas. Į mudu irgi žiūri žmonės įvairiai- va savus turit tris, kam dar reikia. Man sak o ar tu supranti, kad tau gali tekti palikti darbą, kad tą aną ir penkioliktą. Na jie kalba sau, mudu sau iir vaikai kartu su mumis- viską suprantam, kad gali tekti ir tą ir kitą, ir visaip gyvenimas gali pasisukti. Bet mes nelaukam nei aplinkos įvertinimo. Mums yra labai svarbu, kad mes vykstančius įvykius aplink save vertintumėm panašiai ar vienodai. Aš vėl nenorėčiau nei užgauti, nei būti kažkaip neteisingai suprasta, bet man taip atrodo jog jums yra sunku, na kad jūsų asmeninė šeima nėra abai tvirta ir jūs kartu gyvenate todėl kad taip supuolė. Aš nežinau, manęs sunkus ar lengvas protinis neįgalumas, sutrikimas nebaugina, visuomenės požiūris į juos taip pat. Kaip aš sakau, čia tas protinis neįgalumas, ar neįgalumas apskritai labai nesunkiai įgyjamas. Tai, kad svaikas ir be sutrikimų gimė dar nereiškia kad toks ir bus. Ir jei mūsų vaikai/as turės kažkokių sutriimų- tai tikrai ne pasaulio pabaiga nei jiems, nei mums.

Nu net nežinau ką pasakyt,tikrai naujų dalykų apie save sužinojau bet gal tikrai iš šono matosi ,jaučiasi...
Gal tikrai laikas atsisveikint su šiuo skyreliu nes visai jau nelaikau savęs globėja ir Dainiaus globotiniu tai mūsų šeima, joje visi labai skirtingi,mūsų daug ir mums visai neblogai sekasi nes vis dar esame kartu nežiūrint skirtigų religinių sektorių,kurie skirtingi apie penkiolika metų.

Sėkmės būsimiems globėjams, tikrai susivienykite svajojančios apie tai,įsidiskutuokite ir užaukite bei išaukite iš globėjų statuso į tikras mamas. Mano stažas jau penktus metus skaičiuoja,tad manau peraugau globėjos statusą į mamos, širdies mamos tai tikrai

Priimu tylos įžadus šiame skyrelyje,sėkmės visoms su kuriomis pradėjome ir buvome entuziastingoje kelio pradžioje ir jo kasdienybėje

Andro,baik..nedink niekur juk mum,naujokem,labai reikia visokiu patarimu,gyvenimiskos patirties o ir smalsu,kaip jum sekas

na nežinau, aš aišku čia naujokė, gal čia taam forume yra taip priimta , bet kai paskaitai tokius pasisakymus kaip paskutinis Andro, tai ką aš žinau. aikštingumas va kas skatina žmones taip elgtis. Bet dabr man aiškiau yra kodėl daugumoje knygų, ir serialų, filmų pabaigose parašyta- visi veikėjai išgalvoti, ir su realiais neturi nieko bendra nei įvykiais nei žmonėmis.
ar čia tiesiog vaikiškumas, kai vaikas sako susirenku žaislus ir einu į kitą kiemą, o visi iš paskos šaukia pabūk, pabūk ir atsiprašinėja.

nu o man atrodo,kad tu cia dabar visai ne i tema tiesiog esi klaidinga nuomone susidariusi

Andro, nereikia reaguoti jautriau i kito pasisakymus. Tavo nuomone turi buti auksciau. I tavo dusia niekas neilys ir nesuzinos kaip tu jautiesi ir ka tu jauti. Juolab, ne jiems spresti tavo seimoje iskilusias problemas.


mes esame visi skirtingi, skirtingai vaikui auklejame, skirtingai mastome. Temoje galima apsieiti ir be kandumo.

apie ką esu sidarius klaidingą nuomonę? Kol kas aš nė apie vieną iš čia esančių išviso neturiu jokios nuomonės. Nė vienos iš čia esančių nepažystu, kaip ir jūs manęs. Ir aš nežinau klausimo kuris galėtų būti užduotas man ir mane įžeisti, juolab virtualiai. aš manau, kad yra vaikiška įsižeidinėti kažkur- interneto platybėse.
Juolab, kad klausiu net ne kažkokių asmeninių dalykų, o nuomonės. Konkrečiai žmogaus nuomonės. Pvz. ar žmogus myli savo globotinį? Nenormalus klausimas? Suprantu kad rūpinasi, kad auklėja. O kiek šeimose auga ir globotinių ir savų pagimdytų vaikų iš esmės nemylimų. Jais rūpinasi, dulkes nuo jų pučia galima sakyt, bet...tai ir pasiklausiau. Pasirodo nusikaltimas klausti. Toliau, tai jei žmogus sako jog jam kažkokios religinės bendruomenės nepatinka, tai ir klausiu ar žmogus nesijaučia vienišas, na norėjau kažką suprast, ach, tuščia jo ką dabar. Kaip supratau iš Pipi pasisakymo tai čia buvo kaškokia neliečiamoji persona kurios klaust negalima nieko- tik žemai lansktytis

Sveikos visos. Kol visai neišsilakstėte susikivirčijusios, papasakosiu kaip mums sekasi O sekasi visai gerai (tfu tfu, kad neprisišnekėtau ), jeigu praleisti tuos intarpus su didžiuliais ožio ragais, bet ir jie paskutiniu metu vis rečiau beišlenda . Buvo tikrai tokių momentų, kai pagalvodavau- ir kam man visa tai? Mes abidvi tokio neypač lėto charakterio, tai matyt kol ribas užsibrėžėme, kentėjome ne tik pačios, o ir aplinkiniai. Jos užsispyrimas, kad viskas būtų taip, kaip ji nori, mane į neviltį varydavo. Trumpai pasakojant, pritaikius visus įmanomus būdus, kontaktas pamažėle atsiranda .
Kartais žmones pajuokinam- buvome žaislų parduotuvėje, žmonių nėr, pardavėjos nuobodžiauja, aš iš vieno parduotuvės galo prekes apžiūrinėju, manoji iš kito. Ir rėkia per visą parduotuvę:
-Mamyte, ar tu mane myli?
-Myliu, dukryte.
-Ar labai?
-Labai...
-Nepaprastai?
-Nepaprastai...
-Nerealiai?
-Nerealiai...
-Neišpasakytai?
-Neišpasakytai...
Toks dialogas dabar vyksta nepaisant laiko ir aplinkybių, vienžo bet kur ir bet kada po n.... sykių per dieną.
Kas labiausiai mane džiugina, tai jos kalbos pažanga - jeigu anksčiau reikėdavo spėlioti ką sako, tai dabar jau varo kaip iš patrankos, žinoma, sumaldama kartais viską... Juokingiausia kai sumala, o paskui pyksta- ir kaip tu nesupranti ką aš sakau?
Gaila, rugsėjį namai ištuštės- maniškiai jau abu į mokslus išsivažinės. Mažasis šiemet kaip ir Andro atžala- į VGTU .

kaip gražu. Mano namai jau tušti bus visus 9 menesius po puse dienos Ir gera, ir liudna. Šuniukas sėdi lauke ir lauke mergaičių grįžtant. Po pietų vėl bus pilni namai triukšmo.

Sveikos mamytės,

Kalbant apie vaikų namuose per ilgai užsibūnančius vaikučius, tai ši tema man jau 3 dienas iš glavos neišeina, nors forumo ir neskaičiau. Bet antradienį buvome su sūneliu aplankyti kūdikių namų, kuriuose jis gyveno, ir buvusių auklėtojų. Praleidome apie valandą lauke su vaikais, sūnelis dūko, o man širdis plyšo bežiūrint į tą didžiulį būrį mažuliukų, kurie vienas po kito lipte lipo man ant rankų, ir kuriems kiekvienas paglostymas yra šitoks didžiulis stebuklas... Beveik visai negalvojau apie juos palikusius tėvus bet vis galvojau apie sistemą - kodėl ji visgi tokia, kad tie vaikai negali būti kokiose nors šeimose, nors ir laikinai, jeigu jau dėl kažkokių priežasčių neįmanoma sutvarkyti dokumentų nuolatinei globai arba įvaikinimui. Net naktį vis "rezgiau" schemas, kaip viskas galėtų būti sutvarkyta, kad visgi kiekvienas kūdikėlis būtų panešiotas ir paglostytas tiek, kiek jam to norisi ir reikia...

O maniškis tai nebeprisiminė nei kūdikių namų, nei auklėtojų, gal kad į vidų nebuvom užėję, o lauke ten mažai ką prisiminti yra. Žiūrėjo į mane kaip į ufonautę, kai aiškinau, kad jis čia kažkada gyveno. Bet ko norėti - visgi beveik 2,5 metų praėjo, o ir buvo jis tada mažiau nei 1,5 metų, jei ką ir atsimena, tai turbūt labiau pasąmonėje ir taip paprastai neatsigamina. Beje prieš kokį mėnesį jis netikėtai gana detaliai išsiklausinėjo savo atsiradimo istoriją, buvo labai įdomūs kai kurie klausimai, bet čia jau atskira tema, nebespėsiu dabar papasakoti.

O dėl "mamyte, ar tu mane myli?", tai paskutinį pusmetį šis klausimas pas mus skamba kokį šimtą kartų per dieną (seniau būdavo "mamyte, ar tu manęs niekada niekada nepaliksi?"), ir ai, kaip nuostabu niekad niekad nepavargti į jį atsakinėti ))

Laureta, o ar jūs buvote atvažiavę į Lietuvą liepos mėn. kaip kažkada planavote?


Papildyta:

Tiesa, dar norėjau pakomentuoti Žilinskienės ir Andro diskusiją dėl lakmuso popierėlių. Pritariu, kad asmeniniame lygyje aišku reikia kuo mažiau dėmesio kreipti į visokias nuomones, bet Andro tiksliai pastebėjo, kad kitokie vaikai (nors aišku ne tik vaikai) labai gerai atspindi tam tikrą bendrą visuomenės išsivystymo ir tolerancijos lygį. Pripažinkime, pas mus didelė dalis visuomenės įvairių sutrikimų turinčius vaikus bus linkusi be nei vieno mirktelėjimo apšaukti neišauklėtais ir čia pat su žemėm sumaišyti jų tėvus. Nesakau, kad tiems tėvams tai jau turi būti pasaulio pabaiga, ji dažniausiai ir nėra (bent jau po n tokių užpuolimų), bet yra pasaulyje vietų, kur tolerancijos ir supratimo daugiau, manau ir mes ta kryptimi turėtume eiti (o jau kažkiek ir einame).

bet koks reiškinys, atspindėjimas to reiškinio ar dar kažkas, gali tave paliesti tik tiek, kiek tu priimi. Jei tu to nepriimi, tai ir neatspindės, Visuomenė yra pakankamai tolerantiška ir net pakanti. Iki užpraeitų metų dirbau su sutrikusio intelekto vaikais, viename iš dienos centrų. Tėvų nuomonių - žiūri į jų vaikus kas kitaip, ar ne prisiklausiau įvairiausiš per tuos penkiolika metų darbo. Vienus pastebi, kitus nepastebi, vieniems aip kitiems kitaip. Bet vissi sulygsta pabaigoj- kad iš esmės tai jie visai niekam nei rūpi, nei kas jais domisi visuomenėje. Kad tai tiesiog jų pačių toks noras jog su jų vaikais elgtųsi išskirtinai. Ir jei atvirai, tai gatvėj, susirinkimuose, viešam transporte- aš nepastebiu nieko išsisiriančio Bet visai ne todėl, kad esu netolerantiška ar perdėm tolerantiška- aš turiu savoreikalų, savo gyvenimą ir man visai neįdomu kaip ten kitam tą gyvenimą sekasi viešam plote gyventi. Esu girdėjus kažkokių rėksnių apie kažką- tai kažkieno vaiko riksmas jiems trrukdo, tai kažkas ant kojos užmynė, va tema paplepėjimuose yra- kažkam trudo kai viešam transporte žmonės savo gyvenimą aptarnėja. Neketnu anyti, kad tai jau tie žmonės į kurių nuomonę , požiūrį reikia ir pačiam kreipti dėmesį ir vaiko. Tokius žmones reikia ignoruti. O sau pačiam kylančius jausmus, pojūčius- su jais reikia dirbti pačiam, augintis skūrą, bet nereikia pripaišyti, kad taip jaučiasi ir vaikas. Vaikas, kaip taisyklė dažniau reaguoja į tėvų pergyvenimus nei į kažko, jam svetimo reakciją.