Sveikos,
na ir anytėles įsigijote kai kurios... užuojauta jums. Aš apie savo anytą, tai labai blogo negaliu pasakyt, nes kai tik ji daugiau pradeda kištis, tuoj stoju "į kovą". Šiaip ji labai mums padėjo, ir vaikučius labai myli ir mylėjo mažiuką labai, gal todėl per laidotuves alpėjo prie karstuko? Mažiulis buvo jos dienų praskaidrintojas, nes ji jau nebedirbo, tai žiūrėjo jį, kol aš dirbau. Tik labai lepino, viską leido-dėl to pykau, bet dabar gailiuosi... Jei tik būčiau žinojusi, kaip viskas pasibaigs, ir aš būčiau nešiojusi iki nukritimo... Nors jis tikrai visų mylimas buvo, globojamas ir lepinamas. Pasiilgau jo... O žinot, naktį prieš mamyčių dieną aš jį sapnavau, buvau apkabinus, klausinėjau jo, kaip jis laikosi, ar jam ten gerai...

Tik jis kažkoks liūdnas buvo, kažką man bandė pasakyt, kad lyg nenori kažko... Iš vakaro jo rūbelius krausčiau, dalį sudėjau draugės pažįstamai, tai gal jis dėl to nuliūdo? Negaliu dar visko atiduoti, dar daug daiktų stovi savo vietose ir nežinau, kada prisiversiu viską išnešti.
O anyta mano į kapelio tvarkymą nesikiša, kartais pasako, kad daryčiau taip ar taip, bet daugiau nieko. Ji pati dažniau klausia mano patarimo, kaip sutvarkyti jos vaiko kapelį (vyro brolio). Tik kartais atrodo, kad savo sūnui ir anūkei viską ant sidabrinio padėklo atneštų, kad šiem tik išsižioti beliktų... Na, bet tam esu aš, kad viską pastatyčiau į vietas.
Nenusileiskit brangiosios joms, anytos savo vaikus augino kaip norėjo, o dabar jūs gyventi privalote taip, kaip jums atrodo geriau, o ne joms. Gal ir užtektų to vieno griežtesnio pasakymo, gal...
gabrieliuk, laidotuvės ne paroda, ir nei sutikti, nei išlydėti "svečių" tu neprivalai ir tai civilizuotame pasaulyje yra savaime suprantama. Jei tavo anytai atrodo kitaip-tai jos bėda, tik klausytis tau nemalonu tokių žodžių... juk tu mama, kaip gali ji sakyti, kad per mažai verkei? Juk ne visos ašarom mes parodom savo skausmą! Aš laidotuvių dieną irgi mažai verkiau, nes stengiausi laikytis dėl mergaitės, o galiausiai mane taip išvargino tas perdėtas dėmesys (ar verkia mama, kiek verkia, kaip verkia, ko ji nealpsta ir pan), kad aš tik norėjau, kad greičiau viskas pasibaigtų ir galėčiau kampe verkti, liūdėti, prisiminti... Ir jeigu kas bandytų man pasakyti kažką panašaus, piktai atrėžčiau - vat kai laidosi savo vaiką, galėsi ir bliauti, o ne mane stebėti...
Gal ir piktai prirašiau, bet taip jaučiuosi, ir tie žodžiai, viskas praeis, laikas gydo, suprantu...-mane siutina. Niekas negydo, niekas nepraeis ir nesupras, kol to nepatirs... Va todėl ir kybau šioje temelėje, kai tik prisėdu prie kompo...man ramiau, nes čia tikrai supras, net užuojauta iš jūsų kitokia...
sandrynja - dar 2 egzaminai šį šeštadienį, 2 referatai turi būti pristatyti po geros savaitės, 1 kurinį-laboratorinį apsiginti gegužės pabaigoje ir 2 egzaminai birželį (jeigu viskas gerai). Dar daug, o galva užimta kitkuo... taip noriu greičiau kapelį sutvarkyti, bet nesugalvoju kaip...
Niekas negalės nugalėti tavęs, kol tu pats nepasiduosi. (Robin Sharma)