Vieniša mama ir karjera...

Kaip čia jau sakė, laikas ir jėgos yra ribotos. Kuo daugiau jų skiri darbui, tuo mažiau lieka vaikui. O karjera, jei tai tikrai pareigų augimas, visada veda į tai, kad kuo aukštesnės pareigos ir aišku atlyginimas, tuo daugiau reikalavimų ir tuo pačiu laiko, kurį reikia skirti darbui. Ir kai esi tikrai aukštai, kartais tenka tuo momentu, kai reikėtų būti su vaiku, daryti kažką darbui. Man pačiai teko bėgti darbo reikalais vaiką ligoninėje po operacijos patikėjus mamos priežiūrai. Tegul tai buvo trumpas išėjimas, tegul jis buvo rūpestingos močiutės prižiūrimas, ir žvilgsnių, ir replikų buvo. O kai esi ne vieniša, tai komentuoja dar skaudžiau. Kai esi vieniša tu turi argumentą - man tą vaiką dar ir išlaikyti, išmaitinti reikia. Kai šeima, visi kažkaip vertina, kad pinigus turi parnešti tėvelis, o jau mama vaikams laiką skirti. Ir jei mama skiria karjerai, tai ne iš būtino reikalo, o iš egoizmo savo.
Bet viskas išsisprendžia, kai atsakai sau į visus klausimus. Replikos ir vertinimai skaudžiausi yra tada, kai širdies gilumoje pripažįsti, kad jie teisingi ir pati save smerki už tokį elgesį. Aš sau jau atsakiau - taip, šeima ir karjera suderinami dalykai. Mano prioritetas yra mano ir kitų šeimos narių interesų suderinimas, kai maksimaliai tenkinami kiekvieno poreikiai, tačiau ne kitų poreikių sąskaita. Kai man sako - vaikui reikia nuolatinės mamos globos pirmais trim gyvenimo metais. Aš sau sakau, kad man reikia aktyvaus darbo nuolat, kad palaikyti gerą dvasinę ir fizinę savijautą. Aš žinau, kad man reikia pripažinimo savo srityje. Todėl aš dirbu ir savo darbo nutraukdavau dėl gimdymo labai trumpam. O kai karais išgirstu replikas, kad tokiom moterim iš viso geriau būtų negimdyti, tai dažniausiai sukelia šypseną. O jei kartais būna sunku ir tokios replikos pradeda žeisti, tada :organizuojuosi" skubią pertrauką, imu vaikus ir vykstam kur nors kartu visa šeima. Ir kai mes su vyru sėdim ką nors gurkšnodami, vaikai ramiai ir saugiai siaučia šalia ir vyras nedviprasmiškai primena, kad mūsų pagrandukas dabar už debesėlio sėdi ir prašosi į būrelį, visi komentarai apie mano, kaip mamos blogumą nuplaukia kažkur tolyn ir vėl ilgam laikui visos replikos sukelia tik šypsnį - "ką tie komentatoriai, apsikabinę vaikus ir televezorius, nusimano apie pilnavertį gyvenimą". Čia aš tikrai nenoriu įžeisti mamų, auginančių vaikus ir atsiduodančių šeimai. Tik yra taip, kad tokios mamos paprastai jaučiasi laimingos ir neieško trūkumų kitokio pasirinkimo. O komentuoja dažniausiai tie, kurie pasirinko sėdėjimą su vaikais ne savo valia, jaučia dėl to nepasitenkinimą, tai jiems ir kliūva, kad kažkas drįsta daryti kitaip ir būti laiminga bei darnia šeima.

o man atrodo karjeros darymas ir šeimynins gyvenimas yra labai mažai susiję

jeigu turi atitinkamas savybes ir priedo stiprią motyvaciją, tai padarysi karjerą turėdama ir būrį vaikų

Kažkoks labai jau ribotas ponios supratimas. Mane į darbą priėmė, puikiai žinodami, kad esu vieniša. Po pusės metų tapau grupės vadove, nors darbo patirties ir žinių turiu daug mažiau už kolegas. Kiek kartų dirbau viršvalandžius, suskaičiuočiau ant pirštų, o kiek kartų nebuvau darbe dėl vaiko ligų ir lakstymų po poliklinikas ir įstaigas, nebesuskaičiuoju. Po bandomojo atlyginimas pakilo 50%, artimiausiu metu irgi kils. Jei kas susiranda suknistą darbą už 200 litų ir dirba 18 valandų per parą, jų problemos. Viršvalandžiai - tai nesugebėjimas susitvarkyti su darbu. Karjera su šeimynine padėtim neturi nieko bendro, jei nori karjeros, tai ją ir darai. O jei pati nesugebi, tai iš pavydo ir šneki, kad "vienišos mamos priverstos dirbti".

Prieš gerus šešerius metus man irgi atrodė, kad jeigu viskas sėkmingai klostosi, tai tik todėl, kad "krūče menia tolko ja...a", ir jeigu kiti taip pat nesugeba - tai todėl, kad jie "lūzeriai" ir čia tėra suš...os jų problemos.
Kaip aš klydau .

Kaip gerai, kad prieš šešerius metus buvau dar tik mažvaikė, bet tokių nesąmonių niekada negalvojau. Matyt dėl to, kad ne pagal amžių esu tokia protinga, man ir sekasi suderinti karjerą ir motinystę. Netgi jei esu vieniša. Arba galbūt dėl to, kad darbas ir šeimyninė padėtis neturie nieko bendro. Išskyrus atvejus, kai viršininkas yra idiotas, manantis, kad vieniša motina negali kokybiškai dirbti dėl to, kad ji vieniša.

Yra darbų, kurių būdamas vienišas su vaiku tikrai nepadirbsi. Ir viršinikas čia tikrai nei prie ko. Be viršvalandžių yra dar toks dalykas kaip prisitaikymas prie firmos poreikių. Ir viena iš prisitaikymo rūšių yra darbo laiko suderinimas, komandiruotės. Aš savo dabartinį darbą sunkiai galėčiau dirbti būdama vieniša mama. Arba reiktų pagalbos žmogaus, kuris galėtų pagla poreikį visada pabūti su vaiku.
Žodžiu vieniša mama gali daryti tikrai ne viską, bet tai nereiškia, kad ji negali rasti srities, kurioje galės daryti karjerą ir tuo pačiu tinkamai pasirūpinti vaiku.

Labukas, as pati esu vienisa mama, daranti karjera, ir galiu drasiai teigti, kad viskas yra imanoma ir normalu. Mano sunus jau labai seniai zino, kad darbas yra darbas, ir kiek reikes, tiek mama dirbs(tenka ir virsvalandziu, kadangi neuzsibunu vienoj pozicijoj per ilgai). Ka as galiu pasakyti, sunui esu didziausias autoritetas, nors tikrai daugiau laiko praleidzia su seneliais, bet musu laika isnaudojam optimaliai. Vaikui juk labai svarbu matyti, kad mama siekia, pasiekia paaukstinimo, kartu dziaugiasi ir visa seima, o sunus tiesiog didziuojasi manim ir visai nesijaucia nuskriaustas del demesio stokos. As manau, kad jeigu darai karjera, tikrai nesi blogesne uz mamas, kurios gali praleisti daug laiko su savo vaikais,juk kiekvienas zmogus turi realizuoti save:kas darydami karjera, kas tiesiog puoseledami namus(tai irgi yra didziulis darbas ).

Na, negaliu pavadinti savęs absoliučia karjeriste, greičiau dirbančia, nuolat skubančia, mama. Ta "karjera" arba tiksliau darbas kainuoja daug energijos ir jėgų - dvigubai daugiau įtampos, nei jos būtų buities rūpesčius dalijantis dviese. Nors dažniausiai feministiškai džiaugiuosi, kad nėra šalia Patino ir visą savo meilę egoistiškai galiu atiduoti tik savo sūnui ir sau, bet kartais visa tai taip užknisa, kad atrodo mielai mesčiau visuos tuos "karjeros darymus", kovą už vietą pasaulyje, sėdėčiau sau tarp puodų ir laukčiau pono Vyro namuose...

na manau sunku turetu buti

moters karjera ir ne vienisa motinyste jau yra sunkiai suderinami dalykai. O jei vienisa moteris daro karjera, tai, elementaru, kad ji apleidzia savo vaikus...mielosios karjeristes, neapgaudinekite saves Na nebent... jus turite gera mociute, kuri atstoja jusu vaikams mama

Na,ka as galiu pasakyti-kai mama "kala pinigus",kencia vaikai.Nuo demesio trukumo.Nors ir susitaiko su tuo.Auginu dvi mergickas,jau nemazos,viena jau pilnamete(bet dar vidurinej mokosi),nuo mazens labai savarankiskos,kadangi nebuvo kas paziuri daznai likdavo namie vienos(dirbti tekdavo ir naktimis,ir paromis),su manim telefonu susisiekdavo jei iskildavo kokios problemos.Tokio auklejimo pliusas-uzaugo savarankiskos,visus savo reikalus tvarko pacios (mokykla ir t.t.),man nereikia lakstyti is paskos ar galvoti ir kazka nuspresti uz jas (visada skatinau mastyti savarankiskai)-gyvenime tikrai neprapuls,be to,turi savo nuomone ir moka ja apginti.Ir didelis minusas-namuose visiska anarchija,daro kas ka nori ir kada nori.Ir ta anarchija dar labiau isbujojo kai del didesnio atlyginimo (nes visiskai nebegalejom pragyventi) pakeiciau specialybe ir darba,darbas visiskai nenormaliu grafiku ,vaiku beveik nematau,o tada kai matau bunu tiek nusikalusi kad bendrauti jau visiskai neber jegu,kai karta grizusi pradejau kelti triuksma del neplautu indu,isgirdau is merginu:ko tu cia,mama,rekauji,tau anksti i darba keltis,eik miegoti,o mums ir taip gerai Praeitais metais nei karto nebuvau dukru mokykloj,nebuvau nei vienam susirinkime-tuo metu visada dirbu (anksciau lankydavausi visuose) Taigi vadzios visiskai paleistos is ranku,o cia ,manau,nera nieko gero,vaikams kazkokios kontroles vis tik reikia.
Tai va toks tas ir suderinimas...Kazkada kai merginos mazos buvo kazkaip susiderindavo viskas,bet gyvenimo salygoms keiciantis...deja...