Perskaičiau šią istoriją ir ji man labai priminė maniškę. Po gimdymo aš dar pratempiau nepilnai 2 metus ir atsikvošėjau. Nuolat gėrė, keldavo ranką, vieną katą aš dukrytę laikiau ant rankų, jis man trenkė ir pataikė dukrytei i galvą(jai tada buvo 8 mėnėsiai).... To pasekoje mano mažylė nustojo kalbėti

Bet aš kvailelė vis dar tikėjau, gal gi jis pasikeis.... Kai jis puolė mane su atasuktuvu, paskambinau tėvams, susirinkau visus daiktus ir išsikrausčiau. Palikau ji girtutėli ir pasakiau sau tvirtai, kad su šiuo žmogumi nutrūko bet koks ryšys. Dabar dėl to džiaugiuosi.
Mano tėvai nuostabūs žmonės, gyvename iki šiol kartu, padėjo man atsitiesti, ir tada užsiėmiau dukrytės gydymu, tyrimais ir t.t. Dabar mano dukružei jau 7 metai, puikiai kalba, ne pagal metus yra labai socialiai subrendusi
O mano ex MB atakavo mane gal kokius 1 metus laiko, maldavo, padarė avariją po mano langais girtais, tipo nusižudyt norėjo, bet aš buvau tvirta, daabar tam žmogui jaučiu tik didžiulę neapykantą. Jau 4 metai jis akių nerodo, nežino ir neprisimena net vaiko gimtadienio, tik jo mama atvažiuoja.
Taigi, norėjau pasakyti, kad neverta aukoti savo gyvenimo ir jaunystės su tokiu "svolačium", juk vaikas nuolat matys tave nelaiminga, ir dukra bus nelaiminga. Vaikai užaugę nepadėkos už tokią šeimą, kurioje nuolat baramasi. Mes moterys esame stiprios, todėl ir tau noriu palinkėti stiprybės . Apsispręsk , nuo tuo laimingesnė tapsi ir tu ir tavo dukrytė...
Sėkmės