Ieskojau panasios temos, ir radau
Siuo atveju man "smagu", kad ne man vienai blogai

Net ne blogai, bet siaip esu zmogus linkusi i depresija, jautri. Nuolat buvau labai veikli, dariau karjera, dirbau gera darba. Visada visur turedavau sudalyvauti, pamatyti, jeigu kazka praleisdavau, jausdavausi prastai.. Dabar mano dukrelei yra tik 11 dienu, ir ne tai, kad man kazkas blogai, kiek is paskutiniuju stengiuosi uzkirsti kelia gresianciai pogomdiminei depresijai.. Buvo pasitaike keli verksmo priepuosiai, kai asaros liejosi laisvai, kai norisi iseiti nors i parduotuve, nes saldytuvas tuscias, o negaliu, tad apiperka vyras. Zodziu jauciuosi siek tiek ikalinta..
Vyras mano auksinis. Isleido kelis kartus jau pasilakstyti, aisku pries tai uzmigdydavau ir pamaitindavau maze. Vis stengiuosi ji isukti i jos prieziura - kartu maudome, prasau, kad padetu rytinese apiprausimo procedurose ir panasiai. Jis nemokejo jos patogiai paimti, tad nervuodavosi, dabar ziuriu pats ant ranku ima. Man padeda labai moraliskai tai, kad jis leidzia man suprasti, jog tai ne MANO vaikas, o MUSU vaikas.
Siandien parnese zibuciu

Itariu, jog mane tikrai gerai pazinodamas, jis jaute, kad as stresuoju del kardinaliai pasikeitusio gyvenimo, ir stengiasi man padeti.
Nenoreciau gimdyti rudeni, ziema. Dabar ateina pavasaris, galesiu su vezimu lekti laukan, gyvenu netoliese Vingio parko, senamiescio, tad vaikciojimui vietu bus pilna. Saule pades neisisukti i depresija..
Tad nors ir kaip stresuoju del visiskos priklausomybes nuo kudikio, nors jauciuosi suvarzyta, kartais pratrukstu, stengiuosi susitvarkyti pati su savimi, stengiuosi kalbetis su vyru, pasakyti jam, kaip jauciuosi, ir zinoma, stengiuosi kad ziuredama i veidrodi nematyciau kaliauses, nes pirmiausia turiu myleti save. Mokausi buti optimiste