kaip "nesubobėti" atsiradus vaikeliui?

Taip ir būna. Šį dalyką, tokį keistą 'protingumą ir visažiniškumą' pastebiu dažnai iš tų kurios ištekėjusios, turi vaikų. Lyg ta santuoka ir vaikas prideda kažko.

Turiu ir kitą pvz, taip pat jauna mama ištekėjo 17, pagimdė 18, būdama 22m jau turėjo du vaikus Ji labai veržli, viskuo domisi, niekad neišgirdau panašios frazės, kad 'aš geriau žinau'. Anaiptol, jei ji nežino, ji klausia, ji domisi. O kita, net jei ir nežino, sėdės ir apsimes visažine, nors nė žodžio apie tai nepasakytų

O ta frazė, kad 25 vaiko susilaukė ir jau nepirmos jaunystės, tai viršūnė Tai mano mama visai pensininkė būdama mane pagimdė 36m (pirmas vaikas buvau)

O, taip! As beje irgi tada beveik 25 metu buvau ir be vaiku. Sedziu ir sirdy juokiuos, o kokia as beviltiska sene. Taigi manau, viskas priklauso nuo zmogaus ir jo poziurio. Prisiminiau dar, ta pati mergina, oi, moteriske skundesi, kad buvo vestuvese ir viena nelabai pazistama tetule jai pasake "komplimenta"- neblogai atrodai, kaip tavo metu (vis tie patys 25), stai ka reiskia makijazas. Tai ko noret, jei pati taip sneka, tai po to taip ir gaunasi.

Ieskojau panasios temos, ir radau

Siuo atveju man "smagu", kad ne man vienai blogai Net ne blogai, bet siaip esu zmogus linkusi i depresija, jautri. Nuolat buvau labai veikli, dariau karjera, dirbau gera darba. Visada visur turedavau sudalyvauti, pamatyti, jeigu kazka praleisdavau, jausdavausi prastai.. Dabar mano dukrelei yra tik 11 dienu, ir ne tai, kad man kazkas blogai, kiek is paskutiniuju stengiuosi uzkirsti kelia gresianciai pogomdiminei depresijai.. Buvo pasitaike keli verksmo priepuosiai, kai asaros liejosi laisvai, kai norisi iseiti nors i parduotuve, nes saldytuvas tuscias, o negaliu, tad apiperka vyras. Zodziu jauciuosi siek tiek ikalinta..

Vyras mano auksinis. Isleido kelis kartus jau pasilakstyti, aisku pries tai uzmigdydavau ir pamaitindavau maze. Vis stengiuosi ji isukti i jos prieziura - kartu maudome, prasau, kad padetu rytinese apiprausimo procedurose ir panasiai. Jis nemokejo jos patogiai paimti, tad nervuodavosi, dabar ziuriu pats ant ranku ima. Man padeda labai moraliskai tai, kad jis leidzia man suprasti, jog tai ne MANO vaikas, o MUSU vaikas.

Siandien parnese zibuciu Itariu, jog mane tikrai gerai pazinodamas, jis jaute, kad as stresuoju del kardinaliai pasikeitusio gyvenimo, ir stengiasi man padeti.

Nenoreciau gimdyti rudeni, ziema. Dabar ateina pavasaris, galesiu su vezimu lekti laukan, gyvenu netoliese Vingio parko, senamiescio, tad vaikciojimui vietu bus pilna. Saule pades neisisukti i depresija..

Tad nors ir kaip stresuoju del visiskos priklausomybes nuo kudikio, nors jauciuosi suvarzyta, kartais pratrukstu, stengiuosi susitvarkyti pati su savimi, stengiuosi kalbetis su vyru, pasakyti jam, kaip jauciuosi, ir zinoma, stengiuosi kad ziuredama i veidrodi nematyciau kaliauses, nes pirmiausia turiu myleti save. Mokausi buti optimiste

Sveikos,

Visai netyčia radau šią temą ir "įklimpau" Labai įdomu iš tikrųjų skaityti ir lygintis patirtimis.

Džiaugiuosi, kad Dryžuota jau "lengviau kvėpuoja". Dar šiek tiek ir viskas stos į savo vėžias. O gal jau "stojo"?

Užkibau ties keletu momentų:



Kiek skaičiau tavo postus, man "užkliuvo", kad tik tu turi ieškoti bendrų sąlyčio taškų. O kaip vyras? Juk vaikas jūsų abiejų. Jam neidomu kakučiai ir vystyklai? Tiesiog skaitant man susidarė toks įspūdis, kad vyras nelabai buvo pasiruošęs tėvystei, jei taip galima pavadint. Ir kodėl "staiga papuolei į vystyklų... karalystę"? Juk tam ruošėtės planuodami vaiką ir po to dar 9 mėnesius. Nenoriu nieko įžeisti, tik lyginu su savo patirtimi. Aš pati vaiką gimdžiau jau visiškai senė (anot kažkurios merginos draugės), man buvo 32. Su vyru lankėm kursus, kuo be galo džiaugiuosi. Ir tik vyro dėka nenugrimzdau į juodą depresiją po gimdymo. Jis ir tik jis mano galva turi būti tas žmogus kuris padeda (nebūtinai fiziškai) ištverti šį laikotarpį. Pvz. maniškis kai matė, kad bliaunu kas 5 min. "lygioj vietoj", nors man tada atrodė, kad pasaulio pabaiga, kad nemoku/negaliu/nesugebu kažko daryt, iš karto suorganizavo mano tėvus į svečius. Vėl blioviau, kad nenoriu. Atvažiavo, užteko poros dienelių, papildomų kelių valandų miego, gyvenimas pagražėjo. O kad moteris po gimdymo gali taip jaustis yra visiškai natūralu. Tvarkosi hormonai, miego stoka, nuovargis ir 180 laipsnių apsisukęs gyvenimas. Ir vyro "darbas" yra palaikyti savo moterį, savo vaikų mamą. Jei negali fiziškai padėt (vystyt, valgydint, tvarkyt namus ar gamint maistą), tai bent jau moraliai palaikyt, pasididžiuot kokia jo moteris šaunuolė ir gražuolė ir kitokia -uolė ir po kažkiek laiko moteris pati tuo patikės O ir laikui bėgant dažniausiai viskas susitvarko.
Taigi išvada mano šitos rašliavos: tu esi šaunuolė, išnešiojai, pagimdei ir augini vaiką. Tu dabar MAMA pirmiausia kurį tai laiką. O susirūpint dėl subobėjimo manau būtų laikas jei tavo dukrai būtų 10 metų, o tu kitų interesų, išskyrus vaiką, neturėtum.

Tuoj saulyte islys, smagiau visoms gyventi pasidarys. Prisipirk gėlių arba namie sportuok. Gryzus vyrui valandike pasidaryk pertrauka tik sau iseik is namu pavaiksciok po parduotuves, pailses smegenys, grysi i namus pasiilgusi ir vyro ir vaiko .

tik tema man ne juokinga, o daugeliui aktuali na gerai, gal kiek ir juokinga...

mergaitei mano jau metukai, o as vis dar nesijauciu subobejus reikia tureti savu pomegiu, o ne isijausti i banbancios namu seimininkes vaidmeni

Džiugu, kad dar yra mamų, "sveikai" žiūrinčių į motinystę. Nekalbu apie tuos atvejus, kai subobėjama "iš prigimimo". Deja, kiek pakalbu su draugėmis, kurios dar neturi vaikų, visos tvirtina, kad pabodo klausytis savo besilaukiančių/neseniai pagimdžiusių bičiulių monologų. Pati jaučiu, kad neretai "užknisa" pokalbiai apie vystyklus, mišinukus, vaikiškas ligas. Nieko prieš paklausyti, pasidomėti, bet kai tai tampa vienintele įmanoma pokalbio tema, nors visaip subtiliai bandau užvesti kitą, tada jau tikrai belieka vienintelė diagnozė - "subobėjo"...

Aš labai bijau pasijusti kaip Oragė
Dirbu, visur dalyvauju, visada rūpėjo tik karjera, veikla, kelionės, pažintys ir t.t. Guodžia tai, kad gyvenu ne LT ir neturėsiu ilgų motinystės atostogų, darbas toks, kad galiu ir dirbti iki paskutinės minutės Ir šiuo metu stengiuosi nieko nepraleisti, nesėdėti namuose. ir vyras džiugina savo šnekomis ir požiūriu į vaikus, jų auginimą ir padėjimą.

Hm... Lietuva turbūt vienintelė šalis, kur motinystė kažkodėl vadinama "sumamėjimu", "subobėjimu" ar dar kaip nors panašiai ir kur rūpintis savo vaikais yra kažkoks gėdingas dalykas , o išlėkti su draugėm pagerti kavos, pasirodo, yra pažangos viršūnė

Raselenas, deja ne. Man rodos jūs ne taip suprantate. O gal aš čia svaigstu
Kai žmogus daugiau apie nieką nesugeba kalbėti, o tik apie savo vaiką, su juo neįdomu, ir kalbėti apie jį nepaklausus yra neetiška.
Kai moteris savęs neprisižiūri, sėdi per dienų dienas tik tarp keturių sienų, tai tikrai yra subobėjimas. Vaiko auginimas ne vien namuose tupėjimas Su vaiku galima visur keliauti, į miestą, parką, baseiną (yra net spec klubai mamom su vaikais)

neisivaizduoju kaip galima " subobeti" atsiradus mazyliui? juk visi pomegiai lieka tokie patys, tik tiek kad daug laiko praleidi su mazyliu