
Aš su savo vyru pradėjau draugaut 15 metų, mano vyrui buvo beveik 17-ika. Dabar mano broliui tiek, ir jis man atrodo dar toooks jaunutis, kai pati tokio amžiaus jaučiausi labai rimta pana, o kaip buvo - nežinau

18-ikos įsitaisiau

pilvuką ir mudu šiek tiek paskubinom vestuves, nes jau ir prieš tai jautėm, kad mudviem kartu labai gerai. Mano nėštumas nebuvo labai neplanuotas, mudu po kojomis turėjome šiokį tokį pagrindą, dirbom, aš gyvenau atskirai nuo tėvų, vaikinas dar kelis mėnesius gyveno su mamos šeima. Kai gimė pirmas vaikutis, netrukus pagalvojom ir apie antrą. Dabar mudu kartu 6 metus. Turim du vaikus, labai mylim vienas kitą, smagu mums kartu
Bet, kai pradėjau su MB bendrauti mano tėvai šaltokai su juo elgdavosi. Vėliau išsiaiškinau, kad tiesiog bijojo per daug prie jo priprasti ir pamilti, nes juk galėjo tų vaikinų būti n+1

Bet dabar, kai jie jau pamatė, kad aš tiesiog labai anksti išsirinkau tą Vienintelį, myli mano vyrą
Mudvi su mama visada būdavom labai atviros ir dabar aš jai už tai labai dėkinga. Ji pasidomėdavo, kaip man sekasi meilės reikaluose, koks žmogus mano vaikinas, kokie mano draugai ir t.t. Ji niekada iš manęs nesityčiodavo, kai "mirdavau iš meilės", tiesiog sakydavo, kad vieną dieną arba tai visiškai praeis, arba pereis į kitą kokybę

Kartais, kai per daug "nusvaigdavau" primindavo man, kad gyvenimas nesisuka tik aplink mano vaikiną, skatindavo sportuoti, domėtis įvairiais dalykais. Aišku, mudvi ir pasipykdavom, bet labai retai. Dažniausiai todėl, kad per meilę, mokslus ir kitą veiklą visai užmiršdavau savo pareigas namuose.
Mano patarimai įsimylėjusių paauglių mamoms būtų tokie:
1. Nemenkink meilės, net jeigu pati ir įsimylėjai 30-ies ir netiki, kad iki tol galima mylėti. Mano aplinkoje yra dar kelios poros, kurie nuo 15-ikos metų kartu. Viena šeima jau susituokę 26 metus, nors abu tokie "pašėlę", bet tiesą sakant tai viena gražiausiai bendraujančių šeimų mano aplinkoje, dar ir dabar vaikšto už rankučių susikibę
2. Nekalbėk blogai apie dukros/sūnaus vaikiną/merginą. Taip tik susipyksit. Kaip tik paklausk, kaip jam/jai sekasi. Tačiau tai turi daryti nuoširdžiai, o ne su tokia idėja " paklausiu ką tas netikėlis/netikėlė vėl prisidirbo". Tai paskatinsi dukros ar sūnaus atvirumą.
3. Parodyk pasitikėjimą. Aš visada žinojau, kad mano tėvai nepritartų

N-18. Bet jie su vaikinu mane išleisdavo ir į vakarėlius, kurie vykdavo per naktį, nakvoti pas mūsų su MB bendrus draugus ir t.t. Ir aš nė karto jų nenuvyliau (ir manau, jie tai žino), nors pagundų oi, kiek buvo
4. Atsargiai primink, kad pasaulis nesisuka tik apie vaikiną/merginą, bet be piktumo. tiesiog paklausk, ar nenori pasikviesti draugės/draugo, lankyti kokį būrelį ir t.t. Nesakyk "Kiek tu su juo dar gali tampytis, eik, nuveik ką nors naudingo"
5. Paskatink vaikiną/merginą pasikviesti į svečius arbatos ar tiesiog šiaip kaip, kviečiasi kitus draugus. Paklausk dukros/sūnaus, gal nori kad kartu su šeima į sodybą ar pan. važiuotų ir jos/jo vaikinas/mergina. Taip geriau pažinsi savo atžalos antrą pusę. Nesureikšmink to, kad jie pora. Tiesiog elkis, kaip su labai geru vaiko draugu.
Man atrodo, kad nuoširdžiu bendravimu galima labai daug sužinoti apie tą vaikinuką/mergaičiukę, jo požiūrį gyvenimą ir vertybes, kokia jo šeima, pomėgiai, o kai žinai su kuo bendrauja Tavo vaikas ir ramiau.