QUOTE(Bransha @ 2009 05 07, 12:51)
As turbut isgyvenu dabar ta pati ka ir autore... dideli netiketuma tuo kas vyksta, dziaugsma del to ir nedidele baime, kad viska galiu prarasti.. Todel daznai pristabdau save, stengiuosi perdaug nerodyti kaip stipriai jis man rupi.. Nors paskutiniu metu jau labiau atsipalaiduoju, ir jeigu uzeina noras pasakyti MYLIU, ir sakau, jei noriu apkabinti - apkabinu, jei noriu nupirkti koki niekuti - nuperku. Man gera su tuo zmogum, ir noriu, kad jam su manimi butu taip pat gera ir jauku.
Nors draugaujam dar lb nedaug, truputi daugiau nei trys menesiukai, bet jau pradejom ieskotis butuko, kur galetume gyventi kartu

Vakar buvom apziureti kelis, viena lyr ir radom..
Velnias, is tikro radau nauja baime

o kaip bus, ar ne per anksti mes cia..
Kaip smagu

Man dabar toks etapas, kad labai džiugina tokia pat kitų laimė

Vakar mes kalbejomes daug - apie baimes taip pat. Kaip smagu, kad jis kalbasi su manim, kad mes abu kalbamės ir išsakom, tai ko bijom, ko tikimės... Kad abu suvokiam, kad ateitis nežinoma niekam, bet svarbu eiti vienu keliu, ta pačia kryptim ir žinoti, kad tas kelias nėra akligatvis.
Reikia išmokti priimti faktą, kad man gali pasisekti irgi. Nes aš tokio žmogaus visada ir norėjau šalia, ir labiausia trokštu, kad mums pasisektų.... Nu *****, tikrai įsimylėjau. Kažkaip reikia sau prisipažinti (ir visam SM

)