Ar vaikai išsiaiškins patys?

Dažnai vaikų grupelėje vienas yra vedlys, vienas skriaudžiamasis ir masė tų, kurie šaiposi, skriaudžia tą vieną. Jie gal to patys nesupranta, kad tam vienam daro skauda. Ar verta tėvams kištis į tokius santykius? Ar verta ginti tą skriaudžiamąjį? Ar nepablogės dėl tokio įsikišimo dar labiau padėtis?

Mano nuomone aiškinti būtina apie tai, kad šaipytis negalima. Kad jei esi grupės vadas, liūtas, tai kaip tik reiktų globoti tuos silpniausius, o ne šaipytis taip "stiprinant" savo pozicijas. Juo labiau šaipytis tik dėl to, kad būtum toj avių bandoj, kad tavęs neišstumtų kaip kitokio.
Kokia jūsų nuomonė? Kokia jūsų patirtis, sprendimai ir rezultatai?

darželinukai ir pradinukai visą laiką turėtų būti suaugusiųjų priežiūroje ir suaugę PRIVALO valdyti situacijas. nes vaikai bendrauti tarpusavyje tik mokosi ir dar labai daug ko nežino ar nesupranta. o jie turi išmokti bendrauti ir elgtis civilizuotai. ir jie išmoks taip, kaip suaugę leis ir toleruos.

aišku, neturi būti tas atvejis, kai Petriukas pastūmė Jonuką, o Jonuko tėvelis eina į darželį Petriukui "ausų nurauti"

Darželiuose pasitaiko ir tokių vaikelių, kurie turi laaabai platų rusiškų keiksmų asortimentą. Teko išgirsti ne viena kart, būnant sodelyje - stengiuosi sudrausmint, vaikas žino, kad kažkas negero, bet net neisivaizduoja.
Perspėjus auklėtoja, ji apsimeta, kad negirdejo.

tokiom auklėtojom diržo duot reikia

Mano aplinkoj daug žmonių, manančių, kad tai yra vaikų ginčas, ir kišdamasis tu kaip tik komplikuosi padėtį. Iš dalie sutinku, bet dažniausiai taip manantys patys vaikystėje buvo arba lyderiai, arba bent jau toj masėje, kurie šaipėsi. Net neįsivaizduoja iki ko gali davesti tas visų nusiteikimas "dėl linksmumo" prieš vieną. Aš manau, kad aiškinti būtina apie tai, kad iš viso šaipytis negalima, kad tai yra negražu ir kitam daro skauda. O šaipytis dėl to, kad visi šaiposi veda prie bandos jausmo. Dažnai lyderiai tokiose kompanijose išsiskiria ne kažkokiu ypatingu proto pasireiškimu, bet arba tai vyresni, arba tėvelių "su padėtim" vaikas, arba toks, kuris leidžia sau net ir vaikiškam amžiuje nusikeikti, nesiskaityti su tėvais, kitaip grubiai išsišokti. Yprasta, kad kokį toną paduos aviganis, taip ir pati banda elgsis. Aš savo vaikus skatinu nebūti toje bandoje.

tėvams svarbus ir teisus tik jų vaikas. jei susipešę vaikai galbūt tuoj pat susitaikys, tai kai susipjauna tėvai, tai taikos tikrai nebus.
dar neretai būna, kad tie kuriuos skriaudžia "už nieką" -- tyliai kenčia. o tokie kur nupelnytai "gavo atgal" -- sukelia triukšmą ir lekia skųstis, kaip juos muša.
ar tėvai teisybę ras? be šansų.


nė vieni tėvai nemoko vaikų tyčiotis ar skriausti silpnesnius, ar klausyti kvailų "draugų".
bet "didvyriai savo žygdarbiais nesigiria". net ir įžūliausias chuliganas nepasigirs tėvui, kad kažką apsjovė, negražiai išvadino, ar penkiese suspardė vieną.
mano kieme buvo toks baisus chamas. ne bernas, o tiesiog brudas. bet su mamyte -- pats mandagiausias ir paslaugiausias jaunuolis. tai jei tik kas skųsdavosi, tai mamytė akis išversdavo -- baikit, negali būti, mano sūnus juk toks kultūringas

Mes būtent taip ir auklėjame savo vaiką, kad reikia paguosti, apginti silpnesnius, kad negalima skriausti...
Bet labai dažnai tėvai, ypač mamos, mėgsta kištis į vaikų reikalus.Juk jie dažnai pykstasi, dažnai taikosi.Toks jau tas vaikų gyvenimas.Tėvams vertėtų įsikišti tik kritiniu atveju, kuomet matai, jog tikrai neišsivers vaikučiai be jų. Bet kiekviena mėgsta labai sureikšminti savo vaiką.
Papildyta:

Puikiai Jus suprantu. Teko patirt, kad per mamą per ne lyg aršiai gynusią savo vaiką, dabar nebendrauja giminės.

As nesuprantu kaip galima nesikisti juk jie vaikai ir jiems reikia dar daug ka suprasti, pazystu seima kurioje auga pametinukai berniukai ir jie nuolatos del ko nors pesasi, o tevai sako:"tegul, jie patys issiaiskins" taciau galiausiai tevai vistiek isikisa, nes ju aiskinimasis tesiasi tol kol abu apsikruvina taip iseina, kad jie priestarauja patys sau, nes be ju isikisimo jie nesiliauja.

O tas supratimas juk tik per mokymasi ir ateina.Nemanote taip?

1. Aš kalbėjau apie grupinį vieno puolimą, apie nuolatinį ujimą vien dėl to, kad jis yra lėtesnis, mažesnis. Į savo vaikų pykčius įsikišu tik tada, kai prasideda muštynės. Iki to laiko sudrausminu tik tiek kad nekeltų balso. Tikrai ne visi tėvai bet kurioje situacijoje skaito , kad jų vaikas geriausias, vienintelis vertas to ar kit žaislo ir t.t. Paprasta situacija: dukterėčia arti trijų metukų. Tikrai labai faina mergytė. Bet yra tame amžiaus periode, kur labai svarbu pasigirti savo žaisliniu telefonu, kad visi jo norėtų, bet niekas neimtų. Mama padarė kaip ir aš dažnai darau: nepasidalinat, vadinasi, negausit nei vienas. Mergytė pradėjo verkti. Mano vaikai stovi už nugaros "ant žemo starto" ir laukia, kuris čia jau iš jų gaus telefoną. Aš dukros paklausiau, ar jai tikrai reik to telefono? Ar neskada širdelės, kad pusseserė verkia. Juk jai tas telefonas labai reikalingas, o mes galime pasiimti ir kitą. Pavyko, pasirodo, iš tikro to telefono nelabai ir reikėjo..
2. Nemoko, bet ar aiškina, kad tai yra negražu? Aiškinti reikia dar tada, kai gali daryti įtaką savo vaikui. Juk tas laikas toks trumpas. O po to aiškinimas greičiausiia išverčiamas kardinaliai priešingai
3. Visą laiką savo vaikų neprižiūrėsi. Vistik pasilieku prie savo nuomonės, kad kol dar galima daryti įtaką savo vaikui, reikia koreguoti jo elgesį. Mano pačios patirtis yra tokia, kad kai jau prasideda santykių aiškinimasis, aš tyliai stebiu visą eigą, neskubėdama stabdyti. Tai naudinga ir tuo, kad pamatai, kaip vaikas sprendžia problemą vienu ar kitu klausimu, ko iš jo galima tikėtis. Nes juk tas problemos nematymas gali vėliau atsisukti prieš pačius tėvus. Jei ne tėvams pasakys, kur jiems eiti, tai va kaip jūs ir sakote, už akių bus tikras brudas. Po to būna labai daug nusistebėjimų, kai toks geras nuostabus vaikas įklimpsta į nusikaltimus
Papildyta:

ne tik per mokymąsi, bet ir per mokymą. Juk toks mažas vaikas gali susidaryti ir neteisingą nuomonę apie susidariusią padėtį. Jei vieną kartą jis jėga atims iš silpnesnio kaladėlę, gali susidaryti įspūdis, kad tai yra tinkamas kelias gauti tai, ko nori. Juk tai patirtis - norėjau, atėmiau, turiu... O ar reikia tikėtis iš vaiko teisingų išvadų, jei jam to niekas nepaaiškina?

kuo mažiau laiko vaikas praleidžia su šeima, tuo mažiau jam svarbu ko jį šeima mokina. dėl to viršų paima kitos taisyklės -- mokyklos arba gatvės.

na gal pasirodysiu keista, bet savo sūnų (nes mažoji tai dar nelabai ką supranta) auklėju taip, kad jis žinotų ir suprastų jog silpnesnių negalima skriausti, mergaičių išvis niekada nevalia liesti, nei pastumti, nei žodžiu įžeisti , na bet jei jį pradeda mušti kitas berniukas, tai visada mokau kad duotų atgal, o ne verktų atsistojęs.. juk ne visada bus pašonėj kas jį apgins.. ir manau kad esu teisi..
bet savaime suprantama, kad esant suaugusiems šalia (t.y. darželyje auklėtojoms, arba kokiam šeimų susibūrime tėvams) jie turėtų įsikišti į situaciją..
turiu draugę, kuri maža to kad pati nedrausmina savo vaikų (berniukai 8 ir 5 metų), tai jie net nesivargina jos klausyti.. jie savo mamai gali tokius žodžius pasakyti na ir mes buvom pas juos svečiuose, kai maniškis susipešė su tuo 5 metų berniuku.. nesikišau tol, kol maniškis kruvina lūpa neatbėgo pas mane apsiverkęs.. žodžiu pati atsistojau, nuėjau pas tuos vaikus, ir pasakiau, jei jūsų motina neaklėja, tai aš su tuo nesitaikstysiu ir jei dar kartą pasikartos tai pati diržo duosiu..
galit smerkti už tokį poelgį, net nežinau ką tuo metu pagalvojo mano draugė, bet man visai tas pats.. po kiek laiko (kai eilinį kartą jos sūnus ją visokiais žodžiais vadino) aš jai paskiau, žiūrėk kad pati po poros metų negautum į sn...

Žodžiu auklėkim savo vaikus, nes niekas kitas už mus to nepadarys.. ir manau kad kartais reikia ir suaugusiems įsikišti..