Giedruole jus turit auksine kantrybe!
Mano istorija tokia. mergaite mano ramaus budo, muses nenuskriaus. Bet ir labai jautri.
Kai buvo kokiu 2-3-4 metu visada isikisdavau i konfliktus, nes pati apsiginti negalejo. Ir tame nematau nieko blogo!
Turime ir mes tokiu kaimyniu kurios nesikisdavo i'' vaiku reikalus''. Bet as niekada negalejau suprasti, kodel mano vaikas turi kenteti del to,kad ji yra mazesne ar letesne?
Mano taktika buvo tokia. Jei dukryte paima draugo zaisla, o jis jai neleidzia ( nesidalina), tai visada paraginu ja, ta zaisliuka atiduoti, nes tai ne musu. Bet jei vaikas atima dukros zaisla, arba ji nenori dalintis, tai tam draugui pasiulau kazka kito. Tai yra dukros zaislai ir kodel ji turi atiduoti ji kitam jei dar pati nepazaide? Tegul draugas palaukia savo eiles, arba ima kita.
Jei prasideda stumdimasis arba smelio pilstimas ant galvos( daznai pasitaiko), visada isikisu! Sudrausminu abu. Gal ne visoms mamoms tai patinka, bet as nesiruosiu sedeti ir laukti, kol kita mama prades drausminti savo vaika. O gal visai neprades, gal jiems tai normalu.
Vaikai, ypac ramesni, jautresni turi zinoti,kad yra uznugaris, kad yra zmogus kuris ji apsaugos ir palaikys. O kas gi daugiau nei mama?
Kai paaugo, aisku ir kisuosi maziau, bet jei iskyla konfliktine situacija tarp bendraamziu, visada pasiulau variantu kaip ja galima butu isspresti. Jei butu patycios, reaguociau nedelsiant! Tai reikia spresti, kol neisismarkavo.
Beje istorija del teveliu kurie nesikisa i konfliktus baigesi tuo, kad tas berniukas uzsirove ant dar kietesnio ir gavo gerokai i aki! Po to ivykio mama pakeite poziuri i konfliktus.
Kantrybes mergaites