Ar vaikai išsiaiškins patys?

tas tiesa, tik dažniau priešingu atveju. mamytės iš kailio neriasi kad pademonstruot savo vaiko išskirtinumą. forume tokių pavyzdžių pilna.

čia kiekvienam savo. Man vaikas ne žaislas ir ne priemonė pasirodyti. Tikrai yra teisybės pasakyme, kad žiūrime į tai, ko patys norėtume. Bet tai juk labai naturalu. Nebūtinai iš egoistinės pusės žiūrim, o pvz., stengdamiesi apsaugoti nuo mūsų pačių ar tėvų darytų klaidų.
Nelabai suprantu, kodėl reikėtų atsižvelgti į bendrą kontekstą? Jokiu būdu neskaitau, kad visuomenės nuomonė yra tiktai blogai. Bet lygiai taip pat nesutinku, kad individuali nuomonė, besiskirianti nuo visuomenės (tiesa, visuomenę sudaro ir tie individualybės) yra blogai. Tik kažkodėl nuo mažens yra skiepijama, kad tai, kas yra daugumos nuomonė yra savaime suprantamas reiškinys. Bet neskatinama suprasti, kad ir ta individuali nuomonė turi būti priimama kaip naturalus reiškinys.
Mes šiek tiek nukrypom nuo temos

Mano bernelis baisus peštukas. Pas jį net kibinimo taktika - prieiti ir duoti su kuo nors. Dabar jau ir vyras sutinka, kad tokiam amžiuje mokyti duoti atgal, jei kas muša, neteisinga(čia vyro auklėjimo vaisiai. Kad ir kiek bandžiau piktuoju ir gražiuoju jam šitą situaciją nuspėti, tol kol pats akivaizdžiai nepamatė, tol nesutiko). Nes jis tai suprato, ne tik tada duot atgal, jei kas muša, bet ir šiaip, jei kas nepatinka. Paprasta situacija - užsilipo mano vaikis ant tokios grojančios mašinos. Vyresnė mergaitė bandė nustumti, jis atsilaikė. Tada ji stipriai trukt tą mašiną, suveikė fizikos dėsnis ir mano mažius atbulinis krito ant žemės. Na taip, ta mergaitė negerai padarė, nors nemanau, kad ji suprato, jog toks staigus truktelėjimas galėjo labai stipriai sužaloti krentantį ant galvos. Bet mano vaikio reakcija irgi ne ką geresnė - nudribęs jis ėmė klykti ir iš gulimos padėties spardyt tą skriaudikę. Tokių santykių vaikų tarpe NEGALI būti. Aišku, kaip jau anksčiau minėjau, tos mergaitės mama nedrausmina dukros, jai viskas galima. Bet man svarbiau, kad mano vaikas elgėsi negerai.

Kažkodėl vaikai labiau sureaguoja, jei juos drausmina svetimi žmonės. Bandžiau kažkaip šitą suprasti. Vienintelis paaiškinimas - tėvų tas nuolatinis tratėjimas: nedaryk, neimk, negerai, negalima... vaiko pasamonę tiek atbukina, kad jie jau nesugeba skirti kiek yra blogai. Atvažiavo brolis su dukra. Maniškis kaip visada "subtiliai" pažaidė įvairuodamas mergaitei su kažkokiu žaislu. Mano brolis ramiai jį barė. Tai vaikis gal kokias penkias minutes iš viso niekam nesirodė. Tokia reakcija mane nustebino, nes ne kartą už tą mušimąsi jis jau ir diržą yra gavęs, bet poveikis trumpalaikis

Mes tai leidziame savo vaikui pasipesti, issiaiskinti. Isikisame tik tuo atveju jei isties jau perzengia ribas.

Mes tai peštis nedaleidžiame ir visada įsikišame. Ir džiaugiuosi, jog ir draugų tarpe tuo požiūriu sutariame.
Bet būdavo tokių situacijų kai ateidavo kaimynės sūnus pas mūsiškį į namus pradėdavo reguliuoti "žaisim su tuo ir nežaisim su tuo", o kai maniškis paprieštaraudavo šis pradėdavo gąsdinti, jog išeis ir nebedraugaus, rezultate mano sūnus sutikdavo su juo arba apsiverkdavo kad draugas išėjo. Kalbėdavom su sūnum, jog jis tau ne draugas, jei taip elgiasi ir pan., bet barnio metu nesikišdavom. Kol vieną dieną truko kantrybė ir pasakiau ką galvoju, žinoma gražiai ir tolerantiškai . Nors nemanau, kad ši pastaba jam buvo naudinga .

Mes su vyru visada žiūrime pagal situaciją. Kartais įsikišame, kartais- ne. Jei sitacija iš "švelnesių', leidžiame patiems aiškintis, nes vaikams yra naudinga mokytis taikiai išspręsti nesutarimus, konfliktus.. Bet žinoma visada stebime iš po tolo

Manau, kad vaikai reaguoja į svetimus tik iki tam tikro amžiaus. Kiekvienam ta riba skirtinga.
Čia buvo diskutuota daugiausia apie darželinukus, kuriems svarbi suaugusiųjų nuomonė.
O ką daryti, kai jau į paauglius pretenduojantis berniukas nuolat skriaudžia mergaitę (mano dukrą)? Jau ne kartą su juo kalbėjau ir gražiuoju, ir piktuoju. Paskutiniu metu jis tiesiog šypsosi, kai aš jam ką nors sakau. Bandžiau kalbėtis su tėvais. Atsakymas mane parbloškė: jau tie vaikai, o ypač berniukai...
O tas chuliganizmas kaip tęsėsi, taip ir tebesitęsia.
Ir ką daryti? Kreiptis į policiją? Ar prilupti tą niekšelį už kampo nors tai ir nepedagogiška?

Aš irgi taip kartais pratrukstu. Nors ir labai diplomatiškai. Tokiais atvejais tiems vaikams mes atrodom kaip didžiausi baubai, kuriuos reiktų apeiti. Bet kaži ar tai duoda reikiamą rezultatą - apginti savo vaiką . Geriau mokyti savo vaiką pastovėt už save. Nors tai lengviau pasakyti kai kuriais atvejais. Pavyzdžiui mano . Mano mergaitė lėta, rami. Tai išvystė vieną gana bjaurią savybę visada skųstis. Kai pasako rimtus dalykus, tai aišku, labai gerai. Bet dažnai skundai būna, jei kas nors ko nedavė, ne taip pasakė ir t.t. Šią problemą sprendžiau susitarusi su ja, kad jei ji norės ką nors pasakyti, ateitų ir pasakytų man į ausį. Tokiu būdu neatstūmiau savo vaiko jo "didelėse problemose", o tuo pačiu mažiname tą bereikalingų skundų skaičių prie visų...



Ne tik kad nepedegogiška, bet ir neteisėta. Čia turbūt viena iš tų neišsprendžiamų problemų, kai iš vienos pusės turėtum ginti savo vaiką, bet iš kitos pusės nieko negali padaryti, nes skriaudėjo tėvų nuomone nieko čia tokio... pats skriaudėjas šypsosi ir daro savo...

Deja, dažnai tėvams vertėtų įsikišti. Klaikokų sitacijų, kai paaugliai (o kartais ir gerokai jaunesni) peržengia ribas vis daugėja... Čia vis tėvų negalėjimas (ar nenorėjimas) bendrauti su savo vaikais, juos auklėti - užkiša dovanomis ar pinigais ir prašo duot ramybę.... Galima ir tuos tėvus suprasti (pati taip kartais elgiuos) - juk dirbi dirbi dirbi.... Pavargsti kaip žvėris, norisi tik pailsėti, vaikutį apkabinti ir prisiglausti, o ne aiškintis kažkokius banalius (mano požiūriu) konfliktus, klausyti skundų ir pan....

Ai aš tai lieku prie tos minties, kad niekas kitas, o tik patys tėvai turi auklėti vaikus spręsti savo problemas ne kumščių pagalba. Va kad ir pas mus. Nežinau ką dėdė, paėjęs už visų akių, daro mano berneliui už tai, kad jis skriaudžia jo dukrą, bet vaikas dažniausiai po tokio kontakto ateina bliaudamas. Ar dėl to vaikas nustos muštis? Nemanau. Greičiau įsikals į galvą, kad tas dėdė yra blogas ir jo reikia vengti. Tai mūsų pareiga jį auklėti, aiškinti. Sakyčiau mes nereaguojam ir leidžiam muštis. Tikrai ne. Tik va manau patys esam dabar kalti dėl tokios situacijos, kad vaikų būryje, jei tik dukterėčia pradeda verkti , arba ateina pasiskųsti, iš karto puolamas mano vaikas. Mes visada jam draudžiam muštis, net prie kitų žmonių. Jie savo vaiko prie kitų nedrausmina. Tai nereiškia, kad ji velnių nepriėdus. Tai net situacijoje, kur ji pati kalta, arba duoda atgal ir po to ateina pasiskųsti, vistiek kalti mes. Dar blogiau, kad tėveliai net nedaleidžia minties, kad jų vaikas galėjo toje situacijoje būti kaltas. Taip kad auklėjimas turi būti namie, nepažeidžiant "mano šeima, mano tvirtovė" principo.

priklauso nuo situacijos

Manau kad reikia leisti vaikams aiškintis patiems iki tam tikros ribos kurias turėtų matyti stebintys tėvai