Ar vaikai išsiaiškins patys?

Na aš duoti atgal tikrai nemokinsiu, nieko nuostabaus, kad ir lūpa tada kruvina, juk tai gali privesti iki visiškų peštynių. Ne, fizine jėga, t.y. duot atgal, man nepriimtina auklėti vaiką....
Taip ir spręs konfliktus iki paauglystės, o gal ir vėliau tokiu būdu, nes taip buvo tėvų mokintas...
O parodyti 'kryptį', linkmę manau reikia suaugusiųjų įsikišimo, gal nelabai žymaus, bet, kad suprastų tas normas, ribas.

kad ir kaip norėtųsi auklėti vaikus pacifistiškai, visgi manau, kad reikia mokint pastovėt už save. Jeigu mažiukas to neišmoks, dideliam bus liūdna, ypač berniukui. aišku, suaugusių atsakomybė kad vaikai kuo mažiau pakliūtų į situacijas, kad reiktų gintis būtent kumščiais.

o kaip reagavo draugė į jūsų tokį jos sūnaus paauklėjimą? Turiu ir aš vieną tokią damą, kuri labai gera savo dukrai. Niekada pastabos neišgirsi. Aišku, tada labai ryškiai baubas pasirodo epizoinis tėvelis, kuris per jos gimtadienį pasako: gausi gimtadieninį diržiuką. Čia gal du kraštutinumai, bet iš kitos pusės, jei mama nebūtų gera kitų sąskaitą, gal ir tam epizodiniam tėvui nereikėtų vaidinti kietos rankos prie svečių. Mergaitė klauso tik motinos, bet kaip ji elgiasi su savo bendraamžiais, tai dažnai kyla toks nervas. Mamos filosofija: išsiaiškins patys... BET. Taip dažniausiai sakoma tada, kai jos dukra engia mažesnius. Nes kiekvieną kartą atbėga pas mamą su pilnom akim ašarų, jei kas nors nedavė lėlytės (net jei ta lėlytė ne jos). Tai yra auklėjimas: tu, tau, dėl tavęs. Tėvas ne kartą kalęs frazę: tu turi turėti viską ko tu tik nori. Vyresniam amžiuje gal tas ir duotų naudos, kai jau yra supratimas, kad turi viską pasiekti savo jėgomis. Dabar tai viskas per tokį atvirą terorą - jei tik suaugę nemato, prasideda net svečiuose (nekalbu, kaip būna jos namuose): negausi, neduosiu, aš vyresnė, todėl tau neduosiu... Jei tik sudrausmini, veidelis persimaino kaip lapės ir pradeda saldžiai suokti. Labai nemaloni tokia situacija, nes tokiam šiaip jau vargšam vaikui tu tampi baubas, nes mama juk taip nedrausmina... Pora kartų taip jau gavosi, kad mūsų namuose tokiu būdu engė už save mažesnius, šaipėsi, tai mano mama neiškentųsi paauklėjo. Sėdi tokia žiopla perkreiptu veidu, aiškiai nesupranta, ko čia ta pikta teta dabar ją prie kitų gėdina. Tokius dalykus turi daryti tėvai ir aišku, namie, o ne prie kitų. Nes bent jau man tikrai yra labai nemalonu auklėti svetimą vaiką

žiūriu daugiausiai debatų kyla dėl vaikų elgesio svečiuose. man atrodo, kad jeigu organizuojami "svečiai" su chebra vaikų, tai reikėtų tuos vaikus kažkuo užimt -- ar komandinį žaidimą sugalvot, ar kultūrinę programą. ir su suaugusiais susitart -- koks elgesys turėtų būti saugus ir priimtinas.
nes jeigu mamulės vyniuką gurkšnoja, paskalom dalinasi, o vaikai siaučia, tai incidentai garantuoti, netgi tarp mandagiausių vaikų.

Kad būtina aiškinti jog taip daryti negalima-sutinku. Sutinku, kad būtina įsikišti, kai situacija nevaldoma, kai visi prieš vieną... Bet, jei tai būtų tikra situacija , ką tu padarytum , kad darželinukas ''nebūtų toje bandoje''?

o čia jau turi ateiti iš šeimos. Vakar paprastas pavyzdys. Buvo dukros išleistuvės vasarai, vyko varžybos. Po varžybų visi vaikai po vieną turėjo pasakyti, kuri rungtis patiko labiausiai. Visi išskyrus maniškę net nepagalvoję: patiko visos. Tiesa, galėjo patikti visos, bet tai buvo akivaizdu, kad pasakė lyderiai ir visi kaip vienas pakartojo. Lygiai taip visa banda ėmė vienu metu juoktis iš vieno stambaus berniuko, kuriam sunkiai sekėsi šliaužimo užduotis. Maniškė nesijuokė, nes greičiausiai kad nespėjo sureaguoti . O jei kas nors iš tos grupės lyderių būtų tiesiog nusistebėjęs: ko čia juoktis? Įtariu, bandos reakcija būtų visai kitokia.
Nereiškia, kad visados turi nuomonė skirtis nuo bandos. Bet kuo daugiau individualybių, tuo sveikesnė aplinka, nes tada labiau toleruojami kitokie nei "dauguma".
Kartais tėveliams ta daugumos nuomonė tinka. Pvz., draugės sūnus mano sūnaus bendraamžis. Išsikalbėjome apie gėles, kad jai patinka namie augintos, visokios. Užkliuvo komentaras: jei rugsėjo pirmąją visi vaikai neš rožes, o mano vaikui bus gėda kad ne rožės, tai taip, aš eisiu ir pirksiu iš kiosko rožes, nors man asmeniškai daug vertingesnė puokštė iš pačios išauginto gėlyno. Viskas gerai, gal tam vaikui būtent rožės bus mėgstamiausios. Bet mama net neskatina susimastyti, kokios patinka, o rinktis tai, ką renkasi visi, nes kitaip, žiūrėk, bus gėda, dar KAŽKAS PAMANYS, KAD JIS KAIMIETIES...

Norna, o ar reikia įsikišti ir kažką daryti, kai daržely visi prieš vieną, geriausiai suprastumėt, jei tas vienas būtų jūsų vaikas. Ne vienas iš masės, o tas, kurį puola. Mano vaikai labai skirtingi - dukra lėta mastytoja, sūnus nors mažesnis, bet torpeda . Tenka kovoti su jo užsidegimu ginti sesę . Su pačiais ginybos metodais. Kol kas daugiausiai bendravimo vyksta giminėje. Bet net ir čia, jei vyresni atima ką nors iš sesės, tai reikia iš karto reaguoti, ne dėl to, kad sesė nuskriausta, o į tai, kad brolis jau bėga su kastuvėliu aiškintis santykių su skriaudėju...
Dukra priešingai. Kadangi jau jaučiasi pasėkmės, kai yra skriaudžiama dėl savo lėtumo, dėl to, kad mokyklėlėj mažiausia, kompanijoje, kur yra mažesnių jau pasigirsta jos pamastymai: aš tau neduosiu žaislo, nes mokyklėlėje man neduoda. Arba jei sueina su anksčiau minėtąja mamos nedrausminama mergaite, pati prisideda prie mažesnio engimo. Aš su tuo labai kovoju, bandydama išaiškinti, kad taip negalima, primindama jos nuoskaudas, kaip jai būna skauda mokyklėlėje ir kaip būtų jai geriau, jei toje mokyklėlėje atsirastų vaikų, neleidžiančių iš jos šaipytis. Mano nuomone, iš to mažo vaiko, iš kurio kiti šaiposi, gal ir išaugs individualybė, bet kas užgarantuos, kad jame neužaugs piktumas ant žmonijos, noras ne kurti savo pasaulį, o kovoti su visais. Ir iš viso, vaikystė trumpa, vaikai turi džiaugtis ja, o ne nuo pirmų žingsnių kovoti. Prisikovos dar į valias. Daug veiksnių mes net negalim įtakoti, tad kol galim, reikia stengtis

gerai kad mama apie tai pagalvoja. nes kartais šūdas niekas vaikų kolektyve gali priklijuot arba "prasčioko" arba "pasikėlusio" etiketę, jei mamelė persistengia su originalumo demonstravimu.
kažkada į vieną pradinės mokyklos šventę buvau aprengta kažkokia bobiška suknia. mamai atrodė elegantiška, santūru, o visos kitos mergaitės kaip "papūgos iš turgaus su visokiais blizgučiais". ir pati sau atrodžiau tragiškai, ir kiti žvengė. o mamai kai vėliau primindavau, tai sako -- džiaukis, išskirtinė buvai

visai nesupratot esmės. Aš už tai, kad vaikas pats spręstų, ką rengtis, ką valgyti, kokias gėles nešti. PATS, o ne tai, ką daro VISI, kad tik kas nors ko nors nepagalvotų. Dėl drabužių, tai aišku kad dažniausiai per kartas tas skonis ir supratimas keičiasi. Aš ir dabar jei užsidedu sijoną aukščiau kelių, tai mano senelis už galvos griebiasi kaip vulgaru... Todėl dažniausiai ką rengtis leidžiu išsirinkti savo damai. Pagaliau, jei vaikas pats išsirinks tai, ko jis, o ne mama, ne klasės draugai nori, jam bus lengviau pastovėt už savo nuomonę.
Dar norėjau konkrečiai jūsų paklausti, ką tada labiau rinktumėtės - kad jūsų vaikas būtų masėje, kad tik kas nors jo kaip nors nepavadintų, ar skatintumėte patį rinktis, galvoti, gal net daryti lepsusus?

Na, bet yra pradine riba, kada reikia parodyti, kas tinkama, dera, ir kas ne. Nukreipti. Jei as savo vaika iskart paleisiu i besipesanciu vaiku buri, tai kaip jis ismoks spresti konfliktus? Kumsciu
Taip ir mokomes pamazu, kol maziukai kieme, mamos parodom, kaip nedera elgtis, neduot per veida, kai vienas vaikas prieina kastuvelio, ir tt. Ir kai igys tuos deramus pamatus, gal ir lengviau bus ateity paciam issiaiskinti....

tikrai negaliu atsakyt vienareikšmiškai. aišku, kas liečia moralės klausimus, tai svarbu kad spręstų pats, kaip elgtis TEISINGAI.
nu bet tokios balabaikos kaip gėlės ar ką rengtis, nuo kurių kita vertus priklauso vaiko "imidžas", tai tikrai nepakenktų atsižvelgt į kontekstą.
galų gale kalba eina apie pakankamai dar mažus vaikus, kuriems daug ką parenka(nuperka) mamytės. o kai memytės išsidirbinėja, vaikai gali pakliūt į kvailą padėtį.

spresti paciam bus sunku, jei nuolat jaus mamos baime issiskirti is konteksto (kaip ir neadekvatu nora issiskirti). ar neatrodo, kad daznai vaiku elgesi reguliuojame galvodamos pirmiausia apie save, o ne apie vaika?