Nors pati maitindama viešose vietose kartais pasijausdavau nejaukiai, niekada tas jausmas nenugalėjo vaiko teisės pavalgyti laiku. Jei tik būdavo galimybė, nueidavau nuošaliau, nes man daug mieliau maitinti, kai aplinkui ramiau, niekas nekalbina, neblaško vaiko dėmesio. Labai daug keliavom pirmuosius metus, vaikas maitinosi nereguliariai, teko traukiny, autobuse, parke, kavinėse, svečiuose (prie bendro stalo visgi nemaitinčiau ir dėl savęs, ir dėl kitų), paplūdimy ..Pasirūpinti švara atskiras klausimas.. Visur su draugų ar vos pažįstamų būriu, niekur toli nuo jų nebėgau ir nesislėpiau, maitinau, kada tik reikėjo. Kaip ne keista, bet iš aplinkinių jutau paramą, pagalbą, papildomą dėmesį (nors man tai visai nepatinka), kur tie diskretiškieji visi?

Pvz. traukiny būtų kokia boba ar diedas nors kreivą šypseną ar žvilgsnį numetus, būčiau sakiusi kažką jai negražaus

Buvo situacijų, kada nejauku buvo, bet kaip ir minėjau vaiko teisė pavalgyti.
Dabar, kai vaikui jau pusantrų, neišdrįsčiau viešoje vietoje maitinti, nors tu ką

Nėra ir reikalo, nes pusryčiams ir naktipiečiams maitinu namie, lovoje.
Nepamenu, kad būčiau atsisakiusi dalyvauti kur nors dėl vaiko maitinimo. Dėl triukšmo, dūmų, nenoro, nuovargio, vaiko ligos, mažo amžiaus(iki 3 mėn saugojau jo erdvę)- taip, bet tikrai ne dėl maitinimo.