Neįgaliukų mamyčių plepaliukai :)

tai va kad, motinos durna galva, ir su niekuom nesikonsultavau, o buvom grįžusios iš ligoninės trečia diena, ji buvo nusilpusi, imuninė neatsistačiusi va ir rezultatas..... taip, kantrybė mūsų palydovė...

nekaltink savęs, gi nežinojai nors bandau įsivaizduoti, kaip yra sunku dabar jūsų šeimai.

Merginos, papasakokit, kaip žinią apie vaiko negalią priėmė tėčiai. Jie gi pas mus santūrūs, nerodantys jausmų. Nes dėl saviškio, tai aš buvau šiek tiek sunerimus. Pradžioj, jis tiesiog neigė viską, barėmės, įrodinėjom vienas kitam būtus ir nebūtus dalykus. Bet paskui aprimo, matyt, susitaikė ir jis. Nors negaliu pasidžiaugti, kad labai aktyviai dalyvauja vaiko priežiūroj
Tiesiog įdomu, ar ir jūsiškiai panašiai elgiasi?

vyras ir dabar neigia, kad Andrėja yra neįgali, atrodo kad galiu gaut į kuprą už tokias mintis ir kalbas..bet labai labai ją myli, ir kai paklausiau, ar ją mylėsi tokią, kokia ji bus, tai jo atsakymas buvo toks-ji yra ir bus mano mylimiausia mergaitė...jie lb gražiai bendrauja, žaidžia, jis optimistas..o aš va rašau ir ašaros ritasi esu realistė, bet vis tiek lb sunku pripažinti, kad tavo vaikas niekad nebus toks, koks visi-nebėgios, neišdykaus su šuniu..nepribėgs ir neapkabins rėkdamas mama...bet gal aš labiau savęs gailiusi, juk mažė guli ir jai taip viskas dzin, jai viskas gerai ir patinka,svarbu ją myli ir ja rūpinasi..tėvams sunkiau nei vaikams pripažinti bėdas, juk mes lygiuojamės į kitus, ir nusiviliam, jei kas būna ne taip kaip pas kitus..o vaikams visiškai nesvarbu kokie jie yra, nes jie to niekad nesupras..
dingstu iš eterio, dar vairuot iki poliklinikos, o akys kelio nebemato per ašaras...

Sveikos,
Medute28, nenusimink. Kaip esu minėjus ir pas mane skaitosi sunkiausia forma, turėjau sedėt tik vežimėlį pasak daktarų prognozes, o va ir vaikštau, nelengvai bet vaikštau, kalbu, tik susijaudinus, greičiau kaip noriu ką pasakyt - sunkokai iškalbu, atsipalaidavus tik lengvai pliauškiu. Bet visvien esu labai užsispyrus, optimistė ir gyvenu dabar dar ir koki aktyvų gyvenimėlį. Taigi ir visoms kitoms manytėms sakau, svarbiausia tik - nepasiduoti. Mankštintis kuo daugiau, neužsigailėt vaikučio, nes mums gailestis iš tiesų yra didžiausias priešas.
O aš šiandien skrajoju padebesiais, mamytės. Birželio 2d jau užsiregistravau pas neurologę, tad rimtai jau pradėjau kelialapio paieškas, ir susirašiau su savo išsvajotos Birštono sanatorijos "Versmė" registratūra. Neiškenčiau kol gausiu kelialapį. Kaip mano viena draugė turbūt apmaut mane norėjo, kad į tą sanatoriją su cerebriniu nebepriema, taip susinervinau, bet gerai kad širdis nujautė kas kažkas čia ne to, nes prieš 8 berods metus ten gydžiaus jau Gavau atsakymėlį kad tikrai busiu ten priimta, viskas jiems tinka ir diagnozė ir ligos kodas. Matyt draugytė labai jau norėjo kad lėkčiau vėl kaip pernai su ją į valakupius. Bet keista kad ir jos mama prisidėjo prie šio meliuko kaip buvom susitike alytuj. Gal ir ji norėjo kad važiuočiau su drauge vėl kartu į valakupius, vel kad gyventume vienoj palatukėj, kad padėčiau vėl daug ką, nes ta draugytė sunkesnė už mane, vežimėlyje. Net nežinau ką galvot. Nebent jos ligos kodukas ne tas.
Dabar tik po neurologės pasistengsiu patempt biški ėjima pas reabilitalogę, registruosios kažkur birželio vidury, tai kol sutvarkys visus dokumentus, gal spėsiu dar ir atidirbt su drama visuose birželio renginiuose ir liepos 4d atdalyvaut svarbiausiam konkurso "pasijuokim kartu 2009" festivalio finale, tada bus iš viso super. Gal pasiseks planas chuliganas.

Liuks, linkiu, kad pasisektų kaip planuoji viskas
Gaila, kad nesusitikom, kai buvai Alytuj, būčiau pažiūrėjus, gal koks propeleris uodegoj pas tave įtaisytas, kad tiek spėji visur ir visko

pas mus kitaip buvo, kai pasake apie sunaus liga, sokas buvo abiems, nes as viena niekur eiti negaliu tai mes visi einame pas gydytojus. As dar valdziausi kabinete, o masinoje pratrukau, ir taip verkiau, kad kelio nemaciau kokias tris sav., susisgribau tik kai dukra paklause kodel as taip verkiu, kai laikau brolius ant ranku ir ja taip stipriai apsikabinu, sako tu gal sergi? tada taip baisu pasidare, pasikalbejome visi apie broliuka, sese sake as ji dar dar labiau mylesiu, kad jis pasveiktu,nors ji myli abu labai. O tetis tik paprase suremti peciais ir dirbti viska drauge, jo nuomone yra tokia, jei gerai bus mamai tai ir mums bus viskas gerai tada. Jis daro viska kai buna namuose, nuo ruosos iki mankstu, masazu,kartu i baseina ir t.t. sese ji vadina zaidimu masina o kai broliai ji pamato tai netveria savo kailyje, kada cia su jais duks, vyras man sako, as galiu su vaikais pabuti, o tu paiilsek .

na vyras saunuolis , o su tavo nuomone nesutinku, kad vaikams nesvarbu, jie viska supranta jie taip jaucia tevu meile, o ji gali tiek daug, patikek, tuo ir niekada neleisk sau kitaip galvoti, jie supranta gal jie pasakyti nemoka, bet jie tikrai jaucia ir supranta.

sveikos mergaiciukes;)

Grek mano vyras reagavo galima pasakyt niekaip,paklause kas per liga,kai paaiskinau jam viska jis tepasake niu ka isgyvensim, pasieme suneli ant ranku ir isejo i kiema zaist su juom, leido man issiverkt...Siaip esu labai dekinga vyrui nes jis mane palaike vis sakydavo neverk kaip mazas vaikas, pridurdavo,kad musu mazius pats graziausias ir protingiausias vaikas,i diena po dvidesimt kartu pakartodavo ,kad jis mus abu myli(jokios paguodos ir daug meiles,vis pagalvodavau is kur pas jo tiek tos stiprybes) Tiesa pasakius mane nustebino aplinkiniu reakcija,uosviene is vis puole mane kaltint ,kad ta paveldima liga nuo mano mamos(ji turejo epilepsija,o mano sunelis serga wiliamso sindroma nesusiejusi is vis su ta liga)...kai kurie draugai patare mano vyrui palikt mane, kad atseit jo gyvenimas dar pries akis ..nesiaukok del sunaus,sukurk nauja seima ir augink sveikus vaikus...zodziu po truputi is saraso isbraukeme puse draugu ir giminiu Vyras galima sakyt del sunaus savo mamaos atsisake,parase jai zinute jei ji nepriima savo anuko tokio koks jis yra ,tada jis nenori turet su ja reikalu...ji daugiau ir neparase...
Medute28 taip sutinku su tavim,kad tevam sunkiau(bet cia kaip mano psichologas aiskina pirma vieta baime nes tevai pradeda galvot kaip bus kai vaikas uzaugs,ar tures draugu ir t.t.t),bet tai ,kad mes lygiuojames i kitus mums iseina i nauda,nes tik tai neleidzia mums nuleisti ranku. Atsimink kiek dirbsi su vaikuciu tiek ir atgal gausi.

Ačiūkas.
Na propelerio uodegoj lyg ir neturiu, bet gal kažkur kraujyje įauges.
Skaitau jūsų žinutes ir taip liūdna kad pas jus dauguma dar taip sunkokai priema negalia. Šiuo atveju man pasisekė. Kiek žinau iš pradžiu giminės irgi mane sunkokai prieme, bet mama vistiek su manim visur važinėjo, nekreipė labai demesio į visokius komentarus ir po truputi visi apsiprato ir priprato prie manes. Šiuo metu giminėje tikrai nesijaučiu kažkokia išskirtinė, puikiai su visais sutariu ir su naujais giminaičiais greit atrandu nuoširdžius ryšius, puikiai sutariu su sesės, puskių ir pusbrolių draugais, naujais į mūsų giminę ateinančiais žmonėmis. Labai džiaugiuos kad naujiems žmonėms giminaičiai mane pristato drasiai, be jokios gėdos, gal dėl to visi taip šauniai mane priema. Aišku pirmomis pažinties akimirkomis dažniausiai esu smalsiai apžiurima, stebima, pernelyg "globojama" (ko aš žiauriai nemėgstu) bet kantriai tai iškenčiu užsidėjus firminę savo šypsenelę, ir pamažu visi priema mane normaliai kaip ir bet kuri sveiką žmogu.
Gal dėl to kad man labai retai tenka išgirst kokia aš "vargšė" dėl negalios aš taip ir nekreipiu dėmesio į negalią, turiu stimulą stengtis, irtis į prieky, ir niekad nepasiduoti.

šaunu, superinis vyras, net baltas pavydas suėmė


labai gerai apibudinai vyro reakciją - niekaip... aš išsigandau, kai mano vyras elgėsi ir toliau, lyg nieko nebūtų atsitikę. Matau, kad kenčia, pergyvena, bet šita tema su manim nekalba

O dėl kitų reakcijos, tai panašiai ir pas mane. Savo mamai po šiai dienai neįrodau, kad vaikas neįgalus, sako, ai, išaugs gal neigti lengviau, nei pripažint.
Nesmagu, kad močiutė taip atsisakė tavo berniuko


ai, jau apie tave tai aš iš viso tyliu iš kur tu tokia optimistė atsiradai? Duotum man kokį kaušą to optimizmo

Šaunuolis tavo vyras



Kruopa,Airija123, aš nesakau, kad į vaiką nereikia dėti, tik sakau, kad jis gyvena savame pasaulyje nesuprasdamas šio pasaulio blogybių. Jam visada gerai, nes jo pasaulėlis yra apsaugotas...vaikai visada jaučia ir tai parodo, juk jie mūsų dalelė. O nedėti į vaiką vilčių, tai tas pats, kas nekvėpuoti. Kad ir koks jis bus, visada bus vilties, kad jam bus geriau

Vat ir ne, Medute28. Mes neįgaliukai puikiausiai viska suprantam, ir labai blogai jaučiames kai mamos norėdamos "apsaugoti", neleidžia išgyventi tikrojo gyvenimo. Kaip vaikystėj mane mama "saugojo" laikė po šiltu sparneliu, dažnai jausdavaus tikrai niekam tikus, likus be mamos, visiškai nemokėjau nieko, nei bendraut su kitais, nei apsigint, labai drovėjaus savęs, kol mokykloj papuoliau ant nuostabių žmogeliukų kurie net nežinau kaip pamatė mano tikrajį vidų, ir gerokai paspardė užpakalį kad atsibusčiau. Kai po truputi ėmiau bandyt viska daryt ir spręsti pati, ir ėmė gimt pasitikėjimas savim, stengimasis dėl savęs, išmokau už savę kovot. Sunku prisimint kaip bandant tapt savarankiška teko net pakariaut su mama, kol įrodžiau jai kad galiu kažka ir be jos pagalbos. Ačiū dievui tėtis ir sesė tada stojo už mane, nes jie visad buvo prieš mano auksinį narvelį ir taip pat tikėjo kad aš viska galiu pati, labai džiaugės kad imu atgimti, tuo suteikdami man dar daugiau jėgų. Dabar ir mama džiaugias kad esu beveik savarankiška ir stipri vidumi ir supranta kaip klydo mane nuo kažin ko saugodama. Kad ir kaip norėtumet mamytės, vaikų nuo visų negandų tikrai neapsaugosit, ir uždarydamos auksiniame narvelyje, tikrai nieko gero vaikui nepadarysite. Patikėkite manim.
GREK, į šią taurę papyliau geroką optimizmo dozę, tikiuos pasieks tave

Suprantu apie ka tu medute kalbi,kai suzinojau apie liga ir buvo sunkiausia pripazint kad jis nebus elektrikas(nes vis prie rozeciu nagucius kisdavo) nebus vairuotojas nors labai megsta uz masinos vairo pasedet, bet ... jis mokes daug ko ko kiti nemokes! O tu mokesi dziaugtis tuom ko kitos mamos gal but laiko savaime suprantamu dalyku.
O mazyliams visada yra gerai kai salia yra mylinti mamyte ir tetukas,ir kazin kokia negalia jie beturetu visada tai jaucia sirdele,tai irodo ir tai kad mazyliai kurios atiduoda i ligonines jie trumpiau gyvena nes niekas ten ju nemyli ir na jus pacios suprantat kazkaip net negaliu galvot apie tai...