Vis paskaitydavau šia temą, bet niekada nedrįsdavau pati parašyti:) Tiek daug visko susikaupę šia tema, kad tiesiog nežinau nuo pradėti. Taigi gal bus aiškiau ir rišliau jei rašysiu punktais :1. oficialios diagnozės nesu gavusi iš gydytojų, bet kad turiu šią ligą net neabejoju jau...Taip pat, neabejoju ir tuo kad ji neateina be priežasties. Esu skaičiusi straipsnių šia tema teigiančių kad tai nervinio pagrindo liga, taip pat kad tai negali būti dėl nervų..Konkrečiu mano pavyzdžiu galiu teigti, kad tai prasidėjo tikrai tik nerviniu pagrindu ir net maždaug prisimenu kokie įvykiai tai galėjo išprovokuoti. Ši liga man prasidėjo maždaug prieš 4-5 metus, pats pablogėjimas buvo kai mokiausi vienuoliktoje klasėje , šiuo metu baigineju antrą kursą. Taigi, kadangi studijuoju psichologiją, vis ieškodavau paaiškinimo ir priežasčių. Kadangi man DŽS pasireiškia viduriavimu, pilvo susukimu, staigiu noru tuštintis ir t.t. aš pradėjau galvoti, nuo kada tai prasidėjo? ir prisiminiau tokius įvykius, kurie gali atsitikti kiekvienam, bet man jie įvyko gan pasikartojančiai mažame intervale ir jie man stipriai užstrigo. Pvz, man yra tekę kelis kartus atsidurti tokiose situacijose , kai vos spėdavau ATBĖGTI iki artimiausios kavinės ar WC, jau nekalbant kad vieną sykį to buvo neįmanoma padaryti ir teko keliauti į krūmus....Visi šie įvykiai atsitiko, kai dar neturėjau šios problemos, tai yra kai galvodavau "ai kažko turbūt užvalgiau ne to" arba "nu va, išėjau iš namų į tualetą neužsukusi, tai dabar reikia lakstyt į viešuosius"....Taigi, bent jau aš pati manau, kad šie įvykiai mane sukrėtė ir stipriai isireze atmintyje ir aš dabar būdama viešose vietose pagalvoju " o kas bus jei vėl taip atsitiks", ir žinoma po tokių minčių taip visada ir išeina..
2. kaip jau minėjau pats blogiausias etapas buvo vienuoliktoje klasėje, net negaliu patikėti kaip ją išvis sugebėjau baigti...Gyvenau toli nuo mokyklos, todėl tekdavo kiekvieną rytą anksti važiuoti viešuoju transportu. Būdavo, kad užsinorėdavau į tualetą dar tik eidama į stotelę arba įlipusi į autobusą, kai grįždavau namo - viduriuodavau arba noras išvis buvo praėjęs! Kai nuvažiuodavau į mokyklą, dažniausiai viskas būdavo gerai, nei skausmų, nei viduriavimų, nes buvau "saugi" - žinojau kad šalia yra tualetas ir bet kada galėsiu nueiti jeigu "užeis". bet būdavo, kad ir pasibaigus pamokoms man būdavo baisu "kaip dabar reikės vėl tokį kelią grįžti su autobusu ir kas bus jei vėl bloga pasidarys?". bet keisčiausia, kad taip būdavo retai, nes grįždama namo jau jausdavausi saugi, pats baisumas būdavo rytas....Iš namų reikėdavo išeiti apie 7 valandą ryte, tai aš keldavausi pusę šešių, kad iki tol laiko galėčiau kelis kartus nueiti į tualetą "išsividuriuoti"....tada jausdavausi saugesnė, kad tiek kartų buvau tualete, tai dabar ten tikrai nieko nebeliko, todėl galiu būti rami....p.s. įsivaizduoju kaip juokinga ir nesuprantama tai turėtų skambėti sveikam žmogui, nes kai pati pagalvoju, atrodo nu neįmanoma, kad tai gali vykti su manim...
Tesiant apie ta pati galiu dar prideti, kad taip kovodavau kiekviena ryta, bet po to tiesiog nebuvo jegu, baimes akys buvo per dideles...Daznai tiesiog nenueidavau i mokykla, lankomumas buvo visai prastas...Seima nesuprasdavo manes, galvodavo nejaugi as cia simuliuoju, nes jie galvodavo nu susuko vidurius tai issividuriuok ir eik i mokykla! sunku net paaiškinti, kokia baime mano buvo viduj
3. jau tiek daug prirasiau, bet atrodo ne puses nepapasakojau. Dar nepaminejau, kad kai buvau visiskoje duobeje ir beveik nejau i mokykla, vaiksciojau pas daktarus, jie man visiskai nepadejo, tuo metu geriau ir raminamuosius ir antidepresantus..niekas nepadejo..buvau ant tiek isitempusi, kad net nakti negalejau miegot, nes galvodavau, kaip man ryt vel reikes keltis ir eiti, vaziuoti..verkdavau isikniaubusi i pagalve
4. siuo metu esu susigyvenusi su sia liga siek tiek ir vis galvoju kad kada nors pasveiksiu..dienos ritmas toks, kad jeigu zinau, kad diena bus užimta, reikes daug vazinet, visalaika keliuosi anksciau, man reikia pusantros valandos susiruosti kartais net dvieju, per kurias kelis kartus nueinu i WC..gyvenima labai palengvino tai, kad pradejau vairuoti, dabar nesu priklausoma nuo autobusu tvarkarasciu ar taksistu..supratau, kad baimes akys dideles..atsimenu, kai vaziuodavau autobusu rytais ir pakliudavom i kamscius man iskart kildavo itampa ir galvodavau, ka reikes daryt jeigu kils priepuolis? kur reikes detis? ar vairuotojas isleis mane neprivaziaves stoteles kad galeciau kur nors nubegti ir rasti WC? bet kur ta WC rasti, kai dar nera 8 valando ryto ir jokios kavines neatsidariusios...ir t.t. dabar vazinedama pati as jauciuosi laisvesne, nes zinau kad jeigu ka as artimiausia kavine ar degaline pasieksiu vistiek pasieksiu greiciau, negu viesuoju transportu, be to tu mano nervu ir kanciu nematys niekas kitas, nes vazineju viena, tai reiskia - nesijausiu "nepatogiai"pries kitus žmones
5. galu gale ir organizmas priprato, kad visa laika atsikelusi pries visus darbus as nueinu pora -kelis kartus i tualeta, o tada jau galiu vaziuoti, jauciuosi lengvesne ir nera to jausmo, kad as kaip tiksinti bomba, neaisku kada man uzeis noras tustintis. tiesiog nervuoja ta mintis, kodel vienos merginos susiruosia per 20 minuciu ir lekia i darbus ar mokslus, o as turiu keltis zymiai anksciau ir varynet i tulika, zinodama, kad kitaip as isvis neisdrisiu iseit is namu...
6. o baigiant galiu tik dar kartą patvirtinti, kad mano atveju tai tikrai yra nerviniu pagrindu. Budama namie visa diena as nueinu tik viena karta i tualeta, jokiu viduriavimu ar spazmu nera. taip pat budama naujoj vietoj jauciu itampa iki tol, iki kol pastebiu artimiausia WC, nes zinau kad va uzeis ir nueisiu, bet dažniausiai neuzeina...o jeigu tik bunu vietoje kur WC nera arba kur zinau , kad negalesiu nueiti tai tik ir lauk...todel bandau DIRBTI SU SAVIMI ir savo galva, kontroliuoti save , valdyti, sugebeti atideti nora tustintis, nepulti i panika... tai tiek šiam kartui....Aciu uz demesi
tikiuosi bent kiek buvo vertinga mano rasliava, nes tikiu kad tikrai ne vieni esam su tokia problema
