Pomirtinis gyvenimas (antroji dalis)

Vėlinės

Klausykitės vėjo ūžesio naktį,
Seno vėjo ūžesio, gūdaus vėjo ūžesio,
Mirusiųjų prakeikimo, gyvųjų lopšinės...
Klausykitės vėjo ūžesio.
Nebėra lapų, nebėra vaisių
Nuniokotuose soduose.
Prisiminimai _ mažiau kaip niekas, viltys labai toli.
Klausykitės vėjo ūžesio.

(Oskaras Milašius Rudenio daina")
.........



Krikščioniai dar neišsprendė klausimo, kaip arti ar toli yra mirusiųjų sielos ir ko būtent mes meldžiame joms per Vėlines. Galbūt be mūsų gryniausios ir pačios nesavanaudiškiausios maldos mirusiųjų sielos negali pereiti žvarbios, vėjuotos dykumos tarp ten ir čia (šiapus ir anapus), todėl vis grįžta atgal pasėdėti prie kieno nors židinio ir dar kiek palūkėti. Galbūt skaistykla tai slaptingos, tamsios, materijos, kaip visuma, kai siela grumiasi su paskutine savo pagunda. Budistai švenčia satanga – visuotinį praeities ir dabarties sielų susirinkimą. Kartą Buda miške kalbėjo ir paprašė mokinius padaryti vietos daugeliui nematomų svečių, atėjusių pasiklausyti. Jis sakė: „Jūs negalite jų matyti, tačiau dabar miškas yra pilnas dvasių“.

Ypač lapkričio vakarais, elementų judėjime galima pajusti gyvą mirusių buvimą aplink mus. Galbūt tas anapus yra labiausiai šiapus. Galbūt žmonės mirdami dar labiau įeina į pasaulį negu iš jo išeina? Mano nugara dar vis nubėga pagaugai, kai prisimenu Walterio de la Mare kūrinį The Listeners (Klausytojai). Jis aprašo tylią dvasių minią, kuri buvo susigrūdusi ant tamsių nykios užeigos laiptų silpnoje mėnulio šviesoje“ o prie durų stovėjo niūrus keliautojas, sugrįžęs ištesėti savo žodį.

Labai gaila, bet dauguma žmonių pradeda vertinti gyvenimą tik prieš mirtį.
Dažnai prisimenu žodžius: „Tie, kurie mano turį daug laiko, pasirengia kažko imtis tik mirties valandą. Tuomet jie karčiai gailisi. Bet argi ne per vėlai?“ Iš ties šiurpi pastaba , skirta šiuolaikiniam pasauliui: dauguma žmonių miršta nepasirengę mirčiai , nes taip ir gyveno - nepasirengę gyventi. Ar galima pasakyti dar šiurpiau?

tikra teisybe

Žmonės miršta dvejopai: pirmalaike mirtimi ir mirtimi išsekus natūraliai gyvenimo trukmei. Pirmalaikės mirties galima išvengti naudojantis gyvenimo prailginimo būdais . Tačiau, kai mirties priežastis yra natūralios gyvenimo trukmės išsekimas , jūs esare lyg lempa, kurioje baigėsi alyva. Nėra kaip išvengti mirties ar ją apgauti - turite ruoštis išeiti.

Juslių sąmonės kyla iš mūsų proto. Mėsa, kaulai, uoslė ir kvapai randasi iš žemės elemento. Kraujas, skonio juslė, skoniai ir kūno skyščiai- iš vandens elemento. Alsavimas, lytėjimas ir fiziniai pokojūčiai - iš vėjo elemto. Kūno ertmės, klausa ir garsai - iš erdvės elemento

Kaip būtent tai išgyvename tai mirdami?
Žemė
Mūsų kūnas ima visai netekti jėgų. Dingsta visa energija. Negalime atsistoti , sedėti ar ką nors pakelti. Jau nenulaikome galvos. Jaučiamės taip, lyg kristume, smegtume kiaurai žemę ar butume gniuždomi didžiulio svorio.Mums sunku ir nepatogu bet kokioje padėtyje. Gal prašome, kad mus kilstelėtų kiek aukščiau, paramstytų pagalvėmis ar nuklotų. Veidas blykšta ir bala. Skruostai įdumba, ant dantų atsiranda tamsios apnašos. Darosi vis sunkiau atsimerkti ir užsimerkti. Protas nerimauja ir kliedi, paskui nugrimzda į snaudulį.
Vanduo
Imame nevaldyti kūno skysčių. Varva nosis ir ir seilėjamės.Iš akių gali plūsti išskyros irko gero, jau nelaikome šlapimo. Negalime pajudinti liežuvio.Ima džiūti akys. Lūpos netenka kraujo ir sudrimba, o burna ir gerklė limpa bei kemšasi. Sukrinta šnervės ir kamuoja troškulys. Virpame ir trūkčiojame. Virš mūsų ima tvyroti mirties kvapas. Sklaidantis jutimo sąrankai , nyksta kūno pojūčiai, ir jaučiame tai skausmą , tai malonumą, tai karštį, tai šaltį. Protas apsiblausia, jį užvaldo neviltis, izlumas bei dirglumas .
Vandens elementas sklaidosi ugnyje, kuri iš jo perima gebėjimą palaikyti sąmonę. Todėl slaptasis ženklas būna blausos ir vinguriuojančių dūmų vizija.

Ugnis
Burna ir nosis galutinai išdžiūva. Visa šiluma ima tekėti iš kūno, dažniausiai iš kojų bei rankų širdies link.Iš viršugalvio kartais gali kilti garuojantis karštis. Alsavimas šaldo burną ir nosį. Jau negalime nieko nei gerti nei virškinti. Sklaidosi suvokimo sąranka ir protas svyruoja tarp aiškumo ir sąmyšio. Pamirštame artimųjų bei draugų vardus ir netgi jų neatpažįstame. Darosi vis sunkiau ką nors aplink suvokti, nes garsai ir vaizdai painiojasi.

Oras

Darosi vis sunkiau kvėpuoti. Atrodo, kad oras veržiasi iš gerklės. Alsuodami gergždžiame ir šnopuojame . Įkvėpimai trumpėja ir sunkėja, o iškvėpimai ilgėja.Užverčiame akis ir visai nejudame. Sklaidantis intelekto sąrankai , protas sutrinka ir nesuvokia išorės pasaulio.Viskas susilieja. Mus apleidžia paskutinis kontakto su fizine aplinka pojūtis.
Apninka haliucinacijosir vizijos:jei mūsų gyvenime buvo daug neigiamų dalykų, galime išvysti bauginančius pavidalus. Grįžta mūsų išgyventos kraupios , atmintyje įstrigusios akimirkos, gal net mėginame rėkti iš siaubo.. Jei mūsų gyvenimas buvo kupinas gerumo ir atjautos, galime patirti ir palaimingus , dangiškus regėjimus ir susitikti su mylimais draugais ar nušvitusiomis būtybėmis. Tų, kurie gerai gyveno, mirštant laukia ne baimė, o ramybė.

Perskaiciau vakar sita apibudinima priesmirtines busenos ir sapnavau kad einu mirti,buvo baisu,bet ,,iki galo" nepavyko

Labai gaila, bet mūsų visuomenė neturi jokio tikro mirties supratimo. Žmonės nežino, nei kas vyksta mirštant, nei po mirties.Mokoma neigti pomirtinį gyvenimą, esą mirtis tėra išnykimas bei praradimas. Visa tai reiškia, jog dauguma žmonių gyvena nepaisydami mirties arba jos bijodami.Netgi kalbos apie mirtį laikomos liguistu reiškiniu, o daugelis žmonių tiki, kad vien minėdami mirtį jie rizikuoja ją prisišaukti
Kiti žiūri į mirtį naiviai,lengvabūdiškai, jie mano, kad dėl kažin kokios nesuprantamos priežasties jiems viskas baigsis gerai, ir nėra ko jaudintis. Primena posakį:
-„mirtis juk ištinka kiekvieną, nieko čia baisaus, tai natūralu, viskas bus gerai“ - puiki teorija, kol pats nesi mirties akivaizdoje.Šiuolaikinė visuomenė yra dvasinė dykuma, kurioje daugelis įsivaizduoja , jog su šiuo gyvenimu viskas baigiasi. Be tvirto tikėjimo pomirtine būtimi, daugumos žmonių gyvenimas neturi tikros prasmės.
Papildyta:

Papildyta:
O taip noretusi Bet kur gi ten žmonės pasimaus ant tokios temos Visi gi mes gyvenam šia diena Deja...

apie gyvenimą ir mirtį (kodėl mirštame ir gimstame ir t.t. ir pan.) kabalistinis požiūris:
http://www.kabbalah..../.../54560

Gerbiamieji,
lai bus man atleista už neišprusimą anapusybės klausimais ir paprastą žmogiškąjį smalsumą, BET... perskaičiusi visą temą savo primityviu protu nesugebėjau atrasti atsakymo į esminį klausimą - kokių šansų turiu susitikti su savo mylimaisiais anapus? Ar toji meilės energija taip ir išgaruos dausosna, be vilties, kad kažkur, kažkada, kažkaip...?
Čia, beje, labai rimtai klausiu.

manau, atsakymas yra:
http://www.laitman.r...swers/8527.html

Nebutina numirti, norint susitikti, nebent noretum pakviesti juos arbatos puodeliui po mirties