Aš broliui nušviečiau apie grustis parodoje, tai sako, stovėkit prie mūsų, tai vietos tikrai bus. Mat jų žvėris kaukazas.. o ten žiauna dar didesnė

.
Kuo man niufiai žavi? Jie mieli, minkšti, švelnūs, bet kai jauti, kad žemė dunda ir matai priešais save atbėgantį..hm..ką tokį? meškiną? gorilą? aš svetimo vietoje suabejočiau, ka tas dramblys nekanda, kad yra draugiškas ir greičiau užlaižytų. O ir balseliai jų žavingi. Taip kad ir saugumas, ir grožis.
Pas mus niekad nebūna po vieną šunį. Tai va kuo man niufis labiau nei kiti patinka - savo laikysena. Aišku, visi jie nori valgyt, visiems seilės bėga... Nu bet kai dediesi į burną kąsnį, o jis stebūklingai iš burnos dingsta, nes net nematei, kada po ranka atsirado spenielė.... taigi ir sužvėrėt iš bado galima

Niufis sėdės išdidžiai, bet nelys. Bent jau mūsiškės, kiek turėjome. Subarsi, ne tai ne, plumt po stalu ir kantriai lauks savo valandos.
Nu būtų tikrai geras vaizdelis pamatyti žemą žmogų, ant rankų išnešantį savo meškiną

. Jau užtenka vaizdelio, kai mūsų ciucia stačiom užbėga į glėbį dvimetriniam broliui. Tas kabliuku stovi, vos laikosi ant kojų

.
Kaži, ar kada baigtume pasakojimus kiekviena apie savo šunis?