Manau, kad pasakas ne skaityti, o sekti reiktų: jausti pagal vaiko akeles - kur galima aštriau, kur švelniau. Lietuviškos ar ne lietuviškos - visų tautų pasakose yra "žiaurumo", bet jis turi ir kitokią, mitologinę prasmę, kurios mes nebemokam "iššifruoti". Kaip mano draugė iš Vokietijos pasakojo, kad Vokietijoje užaugo karta, kuriai buvo nesekamos žiaurios pasakos ir psichologai pastebėjo, kad tie vaikai tapo lengvatikiais, prarado suvokimą apie tai, kas yra saugu, kas ne. Dabar intensyviai grįžtama prie tradicinių pasakų, net vyresnio amžiaus moterys apmokomos, kad prekybos centruose gražiai, raiškiai sektų (ne skaitytų) pasakas susidomėjusiems vaikams. Beje, kiek žinau, taip daroma ir pas valdorfiukus
o mes sekam pasakas savo vaikui, sekdavau ir krikstasuniui, kuriam dabar 16m... is paciu vaiku lupu galima isgirsti, kad blogiui blogai baigiasi, o geri gyvena ilgai ir laimingai... kaip mano sunsu sako " ragana negrazus reikia sugriauzti am am" na jis taip moka paaiskint visa ta situacija... man kyla klausimas, kodel vaikystej taip mege pasakas, dabar ju negalite sekti savo vaikam, nes suaugus jos staiga pasidare per ziaurios... gal ne vaikuose praoblema, o mumyse, ju tevuose... gyvenime tiek dalyku, kad nuo visu tikrai vaiku neapsaugosim...
QUOTE(ragnez @ 2009 06 02, 15:49)
su vaikais kartais skaitom "lietuviskas pasakas" - ten ir kalytei kojeles issukioja ir galvele nusuka, ir joniuka ar elenyte pamote ragana lupa, ir ragana prie zirgo priklijuoja ir smegeneles po svieta isbarsto ir tt. man tos pasakos kraupokos - o vaiku neatrodo, kad gasdintu... gal jiems tie tekstai neturi tokios realistiskos reiksmes, kaip mums, suaugusiems... 
vaikystej ir as pati skaiciau daugybe pasaku - mama buvo supirkusi "pasaulio pasaku" serija, tai man tos anglu pasakos budavo tokios maloniai siurpios, o su realiu pasauliu ju niekada nesiedavau
vaikystej ir as pati skaiciau daugybe pasaku - mama buvo supirkusi "pasaulio pasaku" serija, tai man tos anglu pasakos budavo tokios maloniai siurpios, o su realiu pasauliu ju niekada nesiedavau
Būtent vaikai kitaip suvokia. Jie iš ties nesieja su tikra realybe tų pasakų. Ir kažkuri kraupi vieta, kurią mes įsivaizduojam iš tikro ( na pvz. perrėžtas pilvas) jiems vaizduotėje gali iškilti kaip pieštas paveiksliukas ar pan. Žinoma kitaip manys vaikas, kuris bus matęs tikrų vaizdų. Tos pasakos ir kiti mitologiniai dalykai yra perėję daugybę kartų ir patikrintos laiko. manau jos būtinos. Aišku kiekvienoje amžiaus grupėje kitaip sekamos...
QUOTE(lucra @ 2009 07 08, 10:10)
kodel vaikystej taip mege pasakas, dabar ju negalite sekti savo vaikam,
nu kai kurios ir vaikystėj būdavo baisios. labai bijojau raganų.
o šiaip, keičiasi laikai ir supratimas.
atsimenu laikus, kai didelė prabanga buvo videkas. tai tėvas partempdavo visokių amerikoniškų "bajavykų". ir mes žiūrėdavom, kieme žaidimus pagal matytus vaizdus susigalvodavom. niekas niekam neužkliuvo. šiandien jau niekas nemano, kad tai yra gerai
QUOTE(sena niekšė @ 2009 07 09, 17:38)
nu kai kurios ir vaikystėj būdavo baisios. labai bijojau raganų.
o šiaip, keičiasi laikai ir supratimas.
atsimenu laikus, kai didelė prabanga buvo videkas. tai tėvas partempdavo visokių amerikoniškų "bajavykų". ir mes žiūrėdavom, kieme žaidimus pagal matytus vaizdus susigalvodavom. niekas niekam neužkliuvo. šiandien jau niekas nemano, kad tai yra gerai
o šiaip, keičiasi laikai ir supratimas.
atsimenu laikus, kai didelė prabanga buvo videkas. tai tėvas partempdavo visokių amerikoniškų "bajavykų". ir mes žiūrėdavom, kieme žaidimus pagal matytus vaizdus susigalvodavom. niekas niekam neužkliuvo. šiandien jau niekas nemano, kad tai yra gerai
O kodel negalima pasaku, sekamu vaikams, vertinti pagal ju suvokima. Na jei jiems nebaisu, jei jie turi savo pasaulio suvokima (juk pacioms vaikystej tos pasakos tiko), kodel reikia vertinti pagal save? Mano mazajai buvo labai baisi pasaka apie Sigute, todel kad ji pavirto pauksciu - kaip Sigute dabar su broliu pasisnekes. Ne del to ka raganai dare (ji bloga, ji to nusipelne), o kad geras zmogus turi kazko netekti. Vaikai kitaip vertina pasakas ir tikrai neverta savo baimiu perdavineti vaikams.
O siaip, tikros lietuviskos pasakos yra apie kvaila velnia/vilka/pona, gudria lape, drasu kiski...
O siaip, tikros lietuviskos pasakos yra apie kvaila velnia/vilka/pona, gudria lape, drasu kiski...
Skausmą mes suvokiam kitaip dėl savo patirties. Vaikai dar savęs nesutapatina su personažu, kuriam skauda, nes jie neturėjo tokios patirties kaip mes. Vienam gimtadienyje buvau nustebinta, kaip maži vaikai žiūrėjo baisų, mano akimis žiūrint, filmą - įtempčiausiose vietose jie pradėdavo visi kartu juoktis. Aš supratau, kad tai puiki "savygina". Manau, mes neturim vaiko atriboti nuo visko, kas baisu, o išmokyti jį "įsijungti saugiklius". Kai seku pasakas saviškei, kartais net teatrališkai utriruoju baisesnes vietas, papykstu ant žiaurios raganos, žodžiu įnešu šiokio tokio cirko elementų. 
Pasakos ir yra pasakos. Čia mano kažkada penkiamečio pasakyti žodžiai, kai paklausiau, ar jam nebaisu. Skaitėm tada kažkurią Haufo pasaką. Tik mums tos psakos baisios, vaikam tai tas pats kaip ir filmukai. Retas kuris priima tai kaip tikrovę. Ir teisingai kažkuri sakė, kad pasakas reikia sekti, o ne skaityti, juk dainas ainuojam, o ne skaitom... Pasakose tikrai daug mitologinių aspektų, paslėptų prasmių ir t.t. Pvz. trečis brolis kvailas ne protiški, o todėl, kad turi mažai patirties ir klauso kad ir mirusio tėvo ar kokio sutikto senelio patarimų.
As manau,kad tos pasakos nera baisesnes uz dabartinius filmukus kur visi kariauja ir nesuprasi kas ten su kuo saudosi.Mes skaitome ir pasakeles ir labai megsta ziureti senaja animacija.Tada ir gali paaiskinti kas yra pamote ir tt.
QUOTE(PUPA13 @ 2009 08 07, 18:16)
As manau,kad tos pasakos nera baisesnes uz dabartinius filmukus kur visi kariauja ir nesuprasi kas ten su kuo saudosi
QUOTE(sena niekšė @ 2009 05 27, 18:15)
pagalvojau užvesiu temą 
mano vaikystės viena mylimiausių knygų buvo "Stebuklingas ragas" -- anglų pasakos. taip pat ir kitos panašios "pasaulio pasakų" serijos knygos. bet ta tai ypatingai, ir iliustracijos spalvingos.
aišku, atrado jas ir mano sūnus. ir jam patinka tos pasakos.
tik va dabar galvoju -- šiais laikais taip filtruojam ir tv, ir kompus, ir spaudą, kad vaikai nepamatytų kažko žiauraus, ir šiaip viskas turi būt taip gražu, taip pozityvu.
bet va tokias pasakas skaitant kažkokia prieštara kyla. visokios ten nukapotos galvos, rankos, kojos, išluptos akys, perrėžti pilvai (dar su iliustracijom) -- ar betinka šiems laikams?
ar skaitote vaikams tokias pasakas?
mano vaikystės viena mylimiausių knygų buvo "Stebuklingas ragas" -- anglų pasakos. taip pat ir kitos panašios "pasaulio pasakų" serijos knygos. bet ta tai ypatingai, ir iliustracijos spalvingos.
aišku, atrado jas ir mano sūnus. ir jam patinka tos pasakos.
tik va dabar galvoju -- šiais laikais taip filtruojam ir tv, ir kompus, ir spaudą, kad vaikai nepamatytų kažko žiauraus, ir šiaip viskas turi būt taip gražu, taip pozityvu.
bet va tokias pasakas skaitant kažkokia prieštara kyla. visokios ten nukapotos galvos, rankos, kojos, išluptos akys, perrėžti pilvai (dar su iliustracijom) -- ar betinka šiems laikams?
ar skaitote vaikams tokias pasakas?Na man irgi šiurpoka vaikui pasakas skaityti, bet aš pati su jomis užaugau ir man jos tada patiko, nemanau, kad jis kitoks, tai ir skaitau. beje paklausiau savo mamos, tai jai irgi buvo baisios man skaitomos pasakos. Niekas nesikeičia.
