Įvaikinimas2

Truputį gėda kad nepamenu kaip atradote savo sūnelį, bet man rodos jį parsivežėte mažiuką.

Ruošiant dokumentus įvaikinti reikia nurodyti kokio vaiko norite. Ar buvo taip, kad nurodėte, kad sutinkate

- imti bet kokio amžiaus vaiką; [na atmeskime paauglius ar mokyklinio amžiaus vaikus kuriems jau gali būti labai sunku pritapti prie naujos šeimos; imkime vaikus iki 5 metų]
- imti bet kokios sveikatos vaiką [irgi atmeskime itin sunkius ligonius, kurie jau turi invalidumą ir reikalauja, kad vienas tėvų nedirbtų ir slaugytų]

o jums pasiūlė mažą sveiką naujagimį berniuką.

Jei taip iš tiesų buvo, tuomet pasakysiu, kad nesirinkote

Nieko ne gėda, mieloji. Aš krūvos dalykų nepamenu Iš tiesų mes parsivežėme 6,5 savaičių kūdikį, nors įvaikinome jį beveik po trijų mėnesių.

Taip, ruošiant dokumentus, mes parašėme, kad norime vaikučio iki metų. Ne iki 5m. Tai tiesa. Maniau, kad kuo mažesnis vaikas, tuo sėkmingesnė adaptacija. Mes netgi apsisprendėme nevaikinti vaikučio su akivaizdžiom sveikatos problemom. Tą apsisprendimą nulėmė mano sveikatos problemos. Maniau ir manau, kad šeimai pakanka vieno ligonio.

Bet labai norėjom (bent jau aš) mergaitės. Dėl amžiaus ... Daug niuansų. Mes norėjome išgyventi kuo daugiau patirties. Kuo daugiau natūralumo... Metams bėgant dėl to natūralumo mano nuomonė keitėsi, tačiau tuomet buvo taip. Tačiau aš pribrendau iki būsenos, kad buvau iniciatorė to, kad nesirinkti lyties - gal pirmas žingsnis nesirinkimo link ir buvo tas, kad apsisprendėme nesirinkti vaiko lyties. Kaip to negali padaryti ir biologiniai tėvai.

Mums ateidavo laiškai apie galimus įvaikinti vaikus. Vos neparsivežėme 10 mėn mergaitės... Jau atvažiavę vežtis sužinojom, kad jos dokumentai netvarkoj. Po kurio laiko ją iš tiesų pasiėmė motina.

Įvaikinimo periodu mes jau auginome giminaitę mergaitę, kurią į savo namus galutinai parsivežėm apie penktuosius metus.

Nežinau, ar tai galima vadinti rinkimusi. Kai pamačiau vaikutį... Jis buvo mažas protingų akių kūdikis. Protingų jau savo 18- ai dienų (nes tokį jį pamatėm pirmą kartą). Tačiau negaliu pasakyti, kad pajutau trauką, nors vaiko norėjau be proto...

Myliu vaiką begaliniai. Jis yra pats pačiausias vaikas man ir mano vyrui. Ar žinai, ką sako rytų išmintis? "Jei esi pasirengęs mylėti - eik ir mylėk pirmą sutiktą žmogų". Manau, kad nemyli tie, kurie nėra tam pasirengę. Todėl labai daug šeimų iširimų, nes žmonės vis ieško patys nežino ko... Šiuo metu taip manau.

Tai ir yra svarbiausias klausimas... Kaip mes tai apibrėšime.

Net neabejoju, kad jei vyresni vaikai sugebėtų išreikšti nuomonę, tuomet jie sakytų, kad tai pats tikriausias rinkimasis, kai jie nurašomi tik dėl amžiaus net nepasižiūrėjus jiems į akis, nepasižiūrėjus o kokios jie yra asmenybės.... Vyresni (sakau apie saviškę kuri buvo virš metų) jau tikrai yra asmenybės...

Dėl rinkimosi pasižiūrint į akis. Jei aš atsisakau vaiko dėl to, kad nėra emocinio kontakto [o ne dėl sveikatos, tėvų biografijos ar nesuvaldomo charakterio] tai reiškia, kad aš nemanau, kad jis blogas, tiesiog manau, kad pagal temperamentą, charakterį jis geriau tiks kitai šeimai nei mums. Greičiausiai tai galioja tik vyresniems, nes nežinau kiek gali matytis naujagimių charakteris ir polinkiai.

O dabar spręskite kas yra didesnis rinkimasis....

P.s. kad nekiltų klausimų - mes irgi norėjome vaiko iki 2m (ar tai iki 3m, nebepamenu), taigi rinkomės visomis prasmėmis.

Sveikos,

Manau, "rinkimasis" gali būti bent jau dvejopas - apibrėži kažką (mes, pvz., amžių ir sveikatą), bet ar rinksies tada, kai jau siūlys (pvz., jei man siūlys mano pageidauto amžiaus ir sveikatos vaikiuką, ar aš jo atsisakysiu dėl kažkokių priežasčių?..)

Tėvams siūlomas vaikas, o ne patys nuvažiuojame 'išsirinkti', nes stengiamasi nes mums rasti vaikiuką, o jam - tėvus

Šiuo atveju sakyčiau, kad ne dvejopas. Yra daug kriterijų: vaiko amžius, lytis, sveikata, tautybė, išvaizda, tėvų biografija, charakteris, asmeninis kontaktas ir pan.

Tik vienus kriterijus galima sužinoti iš anksto, kitų (kaip asmeninis kontaktas) - negali, kol nepamatai vaiko.

Ar sakytumėte, kad šeima, pasiryžusi įvaikinti sveiką (pirmas pageidavimas) iki 3 mėn. (antras pageidavimas) mergaitę (trečias pageidavimas) , kurios motina yra jauna ir nėra asociali (pvz. studentė, mokinė) (ketvirtas pageidavimas), šviesiaplaukę (penktas pageidavimas) [beje, esu sutikusi ne vieną tokią šeimą, kuri kėlė tokius pageidavimus ir sėkmingai įsivaikino]

renkasi mažiau nei šeima

Kuri ims bet kokį vaiką iki 3 m, (pirmas pageidavimas), su kuriuo atras kontaktą (antras pageidavimas).

O tai iš kur jus gaunat info apie tokius kūdikėlius, vos kelių savaičių?

O ar yra galimybe isivaikinti vaika nesant pilnai seimai? Pvz, jei as turiu pakankamai pajamu, darba, savo gyvenama plota ir noreciau isivaikinti kudiki, bet gyvenu viena, nesu istekejusi (tevai gyvi ir galetu padeti)? ar tai jau grieztai draudziama?

Galima. niekas kliūčių nedarys dėl to, kad ivena. gal kiek griežčiau pradžioje tikrins.

Aš turėjau galvoj, kad pirmas ('pirmopas' ) pasirinkimas padarytas tada, kai apibrėžiau ribas (pvz., sveika mergaitė iki 4 m.), o antras ('antropas'), nesvarbu, kiek mažai ar daug kriterijų būčiau įvardijusi, kiek sąlygų iškėlusi, bus tada, kai teks apsispręsti - įvaikinu man siūlomą atitinkantį prašymo 'sąlygas' vaikiuką, ar ne.

Aš nežinau, ar apsispręsiu tą pačią akimirką, kai man paskambins ir informuos apie galimybę ('TAIP' be jokių svarstymų), ar dar dvejosiu kelis susitikimus. Norėčiau pirmo varianto, o lankant apsisprendimas ir meilė tik didėtų

Tikiu, kad kiekviena šeima (ar nepilna šeima) turi savo ypatingą kelią, nesvarbu, kiek mažai ar daug iš anksto apsibrėžtų

Žinoma, kad galima, ir visuomet buvo galima. Niekas dėl to griežčiau netikrins (tikrinimo griežtumas labiau priklauso nuo tikrintojo, o ne nuo tikrinamojo), eisite bendra tvarka, kaip ir pilnos šeimos. Šiame forume ne viena tokia mamytė dalyvauja, aš - vien iš jų

Pippi - man aiškino, kad turi būti daugiau pajamų vienam asmeniui, gal tai skaito esant tam tikru apsidraudimu, gi ne paslaptis, vienam asmeniui sunkiau auginti.

Čia gal buvo toks savotiškas įstatymų interpretavimas arba savo taisyklių sugalvojimas . Kažkada perskaičiau visus įstatymų bei kodekso skyrius, susijusius su įvaikinimu - niekur nekalbama apie jokią konkrečią sumą, kurią turėtų uždirbti ketinantis įvaikinti asmuo (kaip ir nenurodomas konkretus privalomas gyvenamas plotas). Pasikalbėjus su "likimo draugėmis" ( ), peršasi išvada, kad labai daug kas priklauso nuo visokių tikrintojų, teisėjų ir pan. Man pasisekė, nes mano kelyje pasitaikė labai geranoriški žmonės - tiek buto atėjusi patikrinti socialinė darbuotoja (kuri nuo durų toliau kaip per 2 žingsnius nesitraukė), tiek ir teisėja - posėdis su visomis kalbomis ir sprendimo paskelbimu tetruko gal 15-20 minučių. Ir turiu pasakyti, kad viso įvaikinimo proceso metu mano finansine padėtimi buvo domimasi mažiausiai