Yra buvę visko pačioje gyvenimo pradžioje,kai aš studentė buvau,vyras,tuo metu draugas irgi centus uždirbo,bet įsigijom bendrabutį,teko kruopas vien valgyti,arba bulves vien kepti,tai kaip bendra virtuvė bendrabutyje,tai oi kiek pliotkų būdavo...
Bet turėjom didelį norą stengtis,stengtis dėl ateities...
Esu taupi,jei ne paskola būsto,būtų dar geriau,bet yra kaip yra...Kabinamės į gyvenimą kaip galim,nes po sunkių dienų,ateina geresnės,ir tada prisimeni,ot kaip buvo sunku,kai kišenėj vėjai švilpė,kažkaip pradedi viską kitaip vertinti.
Aišku,lengva kalbėti kai turim darbus abu su vyru.Turiu draugę,darbo senai neranda naujo,paskutinius mėnesius jau ir iš "Sodros " gauna,bet tik gauna tą kapeiką,per savaitę žiūrėk ir nebeturiu pinigų.Išeitinę neblogą išeidama iš darbo gavo,tai per kelis mėnesius nė cento neliko.Vat tokių žmonių neuprantu,o kai dejuoti pradeda tai negaliu klausytis.