kaip atsigauti po skyrybų

Sveika

skaiciau tavo pirma zinute ir toks jausmas, kad pati rasyciau mes su vyru negyvenam kartu 3 men. turiu suniuka nuostabu, mano mylimuka sunku be proto...keturi metai tikejimo ir vilties...noro turet grazia seima, bet...isejo taip kaip isejo...mano istorija gal siek tiek kitokia, bet tikrai labai daug bendro turim...vyro abejingumas, nenoras rupintis seima, namais, egoizmas...kiek kartu atleista, kalbeta...bet. As labai bijau, labai labai bijau ateities...as suprantu, kad man teks vienai auginti sunu, juo rupintis...neisivaizduoju ar sugebesiu...
ir tas noras grizti pas vyra uzeina silpnumo akimirkom, ir mastau gal reikejo kentet gal reikejo...
mane gelbeja tik darbas ir sunus daugiau niekas nedziugina...
Ir kokio miesto esi? galim susitikt kada pabendraut...apsikeiciam kontaktaisgalesim pasikalbet, pasiguot...

Labai Tave uzjauciu ir suprantu, ka teko patirti. Isgyvenau panasu kosmara, gal net didesni... Isbridau is jo, nors psichologiniu atzvilgiu, pasekmes dar jauciu. Manau jausiu visa gyvenima, nepamirstami tokie dalykai. Nenorek ir Tu per viena diena viska isbraukti, pamirsti... Tai ateina su laiku, jis - tavo sajungininkas.
Siuo metu Dievulis man atseikejo pati geriausia vyra ir nuostabu mazyli... Tai visiska priesingybe tam, ka teko patirti... Nenoriu issiplesti cia.
Patarciau net namus pertvarkyti, ne tik savo isvaizda ar vidu,  - baldus perstatyk, ismesk tai, kas primena skaudzius momentus - man tai padejo. Bendrauk su savo vaikiuko bendraamziu mamytem. Ir vaikui, ir Tau - kompanija i nauda. Katyte turi - puiku, juk yra kaciu myletoju klubas. Gal megsti kokius rankdarbius ar dar kazka? Ir as dievinu kates, turiu viena katinuka, visi ji labai mylime.
Jei nori, parasyk i AZ savo kontaktus, galim bendrauti laiskais, sms... Kokiame mieste gyveni?

Aš tikiu, kad šiam pasaulyje niekas nevyksta be pagrindo, juk net po didžiausių audrų nušvinta saulė svarbu tikėti SAVIMI!!!

Ačiū širdele,laikykimės Raminu save bent tuo,kad kad nesu kokia nevykėlė ir galėsiu ir save ir vaiką išlaikyti.
Kol nedirbau kažkaip žemai save vertinau ir tylėjau kaip pelė po šluota,bet kai dirbu prasiplėtė akiratis,turiu draugių pajutau savo vertę.Mintyse sau kartoju,kad jis tikrai daug praras.Visų pirma savo pirmagimį nuostabiai gražų į jį panašų sūnų Nebematys kiekvieną dieną jo nuostabių mėlynų akyčių ir plokštele lyginamų dantukų
Ne,kol kas savo aplinkos žmonėms nieko nepasakosiu.Noriu tyliai viską pati susitvarkyti-gyvenamą būstą jau kaip ir turiu,reikia tik keletą smulkmenų suderinti.Apie šią padėtį žino tik aš,vyras ir anyta.Ji kol kas palaiko mane.
Paieškok savyje pliusų žinok tai nuramina ir pakelia iš dugno.Darbe net nežinodami apie mano padėtį  bendradarbiai pradėjo ( jau seniai)sakyti kokia aš graži,protinga,linksma.Kaip pasisekė vyrui nes esu rūpestinga ir geraIr tt.
Mylėkim save tada gal pamils ir mus

  va... Laikykis, zinai, as irgi jau issiskyriau, daiktai sudeti, laukiu savo ex'o kuris mane nuves i kita buta, is jo namu... taip man lengviau, as neturiu vaikucio (o gal sunkiau) bet pagalvok pati, jai ne apie save, tai bent apie savo vaikuti, savo spinduleli, gyvenimo dziaugsma, ar  nemanai, kad jam juk irgi sunku matyt mama kenciancia? taip, zinau, skausmas, liudesys praeis, o jei tie santykiai butu tesesi, juk butum kentejus, vaikelis matydamas girta teva taip pat. Tu esi saunuole, nesvarbu kad dar nesuvokei to protu ir jausmais, bet kazkur viduje tu zinai kad esi verta geresnio, tave mylincio ir viska galincio padaryti vyro, o ne alkoholiko bleduno. esi labai stipri, nes nenuleidi ranku, juk praejo dar tik 2 menesiai, o tu jau supranti kad gyvenimas tesiasi toliau. Viskas super! Juk tu nepraradai, tu gavai! gavai laisve, gavai pamoka is kurios pasimokysi, gavai galimybe kazka keisti... 
Ir tu nesi viena! drauges atsiras... svarbiausia neuzsisklesti savyje!

Sita desninguma jau zinau   va dabar ir laukiu tos saules   tik va su savimi truputuka padirbeti reikia, kad i viska ziureciau savo akimis, o ne kitu........

gerai pasakyta matau esi pakankamai stipri moteris, jei dar sugebi blaiviai mastyti

jo....turbut ne is silpnuju.......nors kartais taip atrodo   bet dar ir noreciau pakankamai laiminga buti

Sveikos mamytes
labai noreciau isgirsti stipriu ir patyrusiu mamyciu patarimu ir komentaru apie savo situacija, kadangi man dar nelabai daejo, kad tai atsitiko butent man......jau nekalbant apie tai, kaip man toliau gyventi ir grazinti gyvenimo dziaugsma ir meile sau  
super trumpai ir aiskiai perbegus mano gyvenima (nes labai nenoriu plestis apie blogus dalykus), po beveik keturiu metu bendro gyvenimo liko tik bendras vaikelis, del kurio geroves ir galvoju apie ivairius, net ir pacius keisciausius sprendimus.........zodziu per visus tuos metus kartu musu namuose tvyrojo tik barniai ir pykciai, kurie perejo i vyro smurta, neistikimybe, alkoholi, linksmybes ir galiausia visiska abejinguma seimai ir namams.........Mes ir skyremes kelis kartus, bet vel susitaikydavome ir viskas kartodavosi, tik dar ziauresnej formoj......Tik va is mano puses buvo didziausia klaida ta, kad as atsisakiau visu linksmybiu, draugu, pomegiu, nes kazkaip (matyt klaidingai) isivaizdavau, kad svarbiausia yra seima ir tik jai reikia atiduoti visas jegas ir pastangas........matyt persistengiau....nes pati del bendro gyvenimo perspektyvu atsisakydama savo ambiciju, principu, reikalavau, kad ir vyras bent jau i kompromisus eitu.....na o nesulaukiant jokio atsako paskutinis lasas buvo kai pareiskiau, kad jeigu jis namuose nei pirsto nepajudina ir guli kaip caras, o tik as turiu rupintis ne tik namu ruosa, o ir kt "vyriskais" darbais, tai kam jis is vis cia grizta, gali eit kur nori. Ir ka jus manot.....sita konflikta vyras panaudojo kaip preteksta pabegti nuo semyninio gyvenimo ir mes jau beveik du men kaip gyvenam atskirai. Bet man, matyt tik dabar dasildineja, kad mano gyvenime prasideda visiskai naujas etapas, kurio as be galo bijau..........o svarbiausia, kad esu visiskai viena......nei tevu, nei giminiu, nei artimu draugu, kuriem galeciauissipasakoti ar kurie galetu mane palaikyti ar paremti siuo gyvenimo momentu   aciu dievui nors turiu savo angeleli, kuri labai myliu ir del jo gerbuvio padaryciau viska Bet va jauciu savyje ta beda, kad nebejauciu gyvenimo dziaugsmo, gailiuosi tu "prarastu" jaunystes metu ir noro kurti kazka naujo..jauciu kad negaliu paleisti to seno niekam tikusio gyvenimo, nes tai reikstu, kad.....pralosiau, nesugebejau, neistaisiau..........zodziu, man sunku suvokti, kad po tiek pastangu ir bandynu vistiek niekas neisejo, o gal per skaudu suprasti, kad del manes vyras nesistenge taip kaip as del jo.........man net vel kyla noras susigrazinti sena gyvenima....del vaiko....seimos.....saves.....prasau patarkit, nuo ko pradet nauja gyvenimo etapa...noriu susipazinti su naujais zmonemis...pakeisti aplinka... Kaip jus elgetes po tokiu likimo smugiu?

Labukas, zinai, kaip sakoma - jaunyste yra toks trukumas, kuris greit praeina, tad nereikia gailetis prabegusiu metu, juk laikas mums suteikia stiprybes ir isminties, o tai ir yra svarbiausia. Sveikinu su nauju gyvenimu, linkiu niekad nebegrizti pas zmogu, kuris tavimi nesirupino ir negerbe taves, taip pat linkiu tokiu ir nesutikti savo kelyje. Linkiu, kad visos mintys greiciau susidelioti galvoje, ir suprastum, kad gyvenimas yra nuostabus, kupinas geru zmoniu, o ypac demesio vertu vyru. Linkiu sriprybes, kuriant nauja gyvenima, kuriame su leliuku busite laimingi ir mylimi 

labai labai aciu uz tokius palinkejimus   man dabar kaip tik ju ir truksta nes jaunystes trukumai vercia greziotis i ta sugadinta praeiti o kad tie palinkejimai issipildytu

Sveikos mamytes,
as irgi pries beveik 2 menesius likau su dukryte viena,vyras susirinko daiktus ir gryzo gyventi pas tevus,motyvuodamas tuo,jog per mane nieko nemate,nors vaikiuko ziuret ne kiek nenorejo,rupejo tik zvejyba ir baliuskos,o as istisai sededavau su ja namie.Esme tame,kad tarp musu 4 metu skirtumas(jam 22),manau kad per daug greitai visi ejosi pas mus:pabaiges vidurine iskarto jis isejo i armija,ten jam bunant mes susipazinom ir 6 men as jo laukiau,kai gryzo atejo gyvent pas mane tiksliau pas mano tevus ir po 8 menesiu susituokem,po metu gime dukryte,turbut jis neistvere tos itampos:namai-darbas-seima,pradejo draugam pavydet kad jie laisvi ir gali lakstyt kada nori o jis mat buvo priristas prie musu.Ir per velykas as is jo tevu gryzau su dukryte viena,kai sugryzo i namus maniau kad gyvensim,taciau jis nebenorejo but su mum,susirinko daiktus ir isejo,dabar lyg tvarko skyrybu dokumentus,as susitvarkiau alimentus,per beveik 2 men sugebejo vaikui nupirkti tik zaisla(juo soti ji nebus),ja lanko labai retai.Sunku but su juo kai ateina pas dukryte,norisi apkabint,bet kartu ir nekenciu.
Gal kuri mamyte noretu susirasyti per skaipa,mano nikas rikas rikute23,butu malonu pabendraut su zmogum ta pati isgyvenusiu.