QUOTE(skruzdeda @ 2009 08 28, 13:52)
pastebejau, kad paskutiniu metu maniski istinka pykcio priepoliai. Seniau daug zliubdavo, o dabar rodosi tas zliumbinas pereina i pykti. Nugi negali toleruoti, jeigu vaikas puola musti suaugusi, ypac dar svetima, reikia gi bausti, reikia parodyti, jog tai netoleruotina. Bet tas issaugia toookia pykcio banga... O kaip tvarkotes su tuo? Kaip baudziate?
Tokiais atvejais (kai tiesioginė agresyvi isterija ištinka) tiesiog arba suimu jį į rankas ir nepaleidžiu, arba šalinu iš tos vietos (pasišalinę vieni du laukiam kol praeis didysis priepolis, dažniausiai tenka fiziškai laikyti, kad nesidaužytų, nedaužytų baldų ir pan.), nebaru, nepamokslauju (nes jis gi afekto būsenoj - visus pamokslus priims savaip ir neaišku kaip) ir kaip sugedusi plokštelė kartoju vieną ir tą pačią frazę - pvz. nusiramink. paleisiu kai nusiraminsi. Tik kai nusiramina bandom ramiai pasišnekėti - pasakau - tu supykai. ar gali pasakyti kodel? Dažniausiai negali. Tada bandau atspėti. Kartais atspėju. Kartais bandau duoti kokį patarimą jei atspėju problemą. Bet paprastai matau, kad ilgai kalbėtis irgi neverta - užtenka šiek tiek pasišnekėti. Tada reikia pasiūlyti pereiti prie kitos veiklos, kad apsiraminęs galėtų pats viską apmąstyti.
Tai čia kai jau kraštutinis atvejis - kai jau totalinė isterija. O šiaip jei kasdieniškai elgiasi neleistinai, tai esu atitidrbusi keletą įspėjamųjų frazių, po kurių seka (jei neklauso) šalinimas iš situacijos (autopilotas
). Kadangi jis gerai žino kuo viskas baigsis, dažniausiai padeda vienas ar du įspėjimai
Beje, dirbau ilgokai, kol pasiekiau tokį lygį
(tfu tfu tfu, kad nepersigirti)
QUOTE(naitas @ 2009 08 28, 20:40)
toks jausmas, kad prisnigo.
Naitukai, kas atsitiko? Ką reiškia tokia frazė tavo žodyne?
QUOTE(Pou @ 2009 08 31, 10:32)
Sveikos,
mes taip pat turim panasiu problemu ir nezinau kaip su tuo kovoti. Jis nesimusa, bet kanda sau i ranka ir ziuri man i akis. Arba ka nors pridirba, ko tiksliai zino, kad negali daryti. Na pvz.: ismeta ka nors pro langa, batus i laiptine, ispila skysta muila, parduotuvej tycia ka nors numeta ir t. t.
Aiskinimai, mano protestas, nekreipimas demesio galu gale - niekas nepadeda. Ejau ir pas psichologus ir pas psichatra - ju atsakymas: " O ko jus is jo norit ir tikites (mazdaug, ka nesuprantat, koki vaika auginat
)).
O man su juo gyventi, ugdyti reikia....
Nezinau ka patart, nes pati nuo balandzio nesuvaldau situacijos
Šiaip tai agresija, kandžiojimasis (kanibalizmas) yra tam tikri normalūs vaiko raidos etapai. Taip pat ir isterijos. Tik aišku viskas turi būti savo laiku išbandyta ir pergyventa. Viena vertus nereikia tokių dalykų labai bijoti, o kita vertus, vaikas neturi per ilgai juose užsifiksuoti. Čia iš knygų aš taip išmąsčiau
Bet ką aš čia norėjau pasakyti - aš apie tą psichų pasakymą, kad ''ko jūs iš jo norit''. Vietoj tokio pasakymo jie galėtų (ir turėtų) paaiškinti, kad kandžiojimasis yra tam tikra oralinio pasaulio pažinimo, autoagresijos, kanibalizmo, seksualinio vystymosi ar dar kokia normaliai egzistuojanti žmogaus vystymosi stadija. Ir kad tas stadijas praeina visi (net ir tokie kaip tavo vaikas, net ir visiškai protiškai ar fiziškai neįgalūs asmenys). O dar geriau, jei duotų praktinių patarimų - kaip elgtis - patraukti rankas?, užimti kita veikla?, barti, mušti (juokauju) ar nieko nesakyti? Tai kai kitą kartą, Pou, išgirsi tokį klausimą, sakyk, aš ne iš jo kažko noriu, o noriu, kad jūs patartumėt ką konkrečiai turėčiau daryti kai vaikas kanda į ranką ir žiūri man į akis, patarkit, kaip kuo sėkmingiau mums praeiti šitą fazę. Arba paklausk, o kaip jie elgtųsi, jei jų vaikas taip darytų.
Mano Titas irgi kąsdavo į ranką maždaug apie trečiuosius savo metus. Ilgokai truko šita fazė. Irgi nežinojau ką daryti. Aš nieko faktiškai nedariau - ramiai žiūrėdavau ir sakydavau nekąsk. tuometu nežinojau, ar teisingai elgiuosi. Mano mama bardavo ir gėdindavo.... Nemanau, kad tai teisingas būdas. Šiuo metu, kai pasiskaičiau visokiausių psichologijos veikalų manau, kad elgiausi
maždaug teisingai, nors ir nežinojau, ką darau, kas tas yra ir su kuo valgoma. Tegu kanda, tegu žiūri, tai jo tokia raidos fazė, jo būdas pažinti pasaulį, jo vystymasis, jo teisė preiti šitą etapą. Truputį per vėlai vyksta (bent jau pagal knygas), bet nepraėję šito etapo, negalėsit sėkmingai pereiti kito. Taip kad nebijok, surask savo būdą, pamąstyk, pasitark dar kartą su psichologu kokiu ir įveiksit šitą bėdelę
Bet jaučiausi siaubingai tikrai dėl visko kas vyko, kartais tokia neviltis apimdavo, atrodydavo jokių prošvaisčių nei man, nei mano vaikui nėra.... Nu tiesiog galvodavau - nenormalus, kandžioja pats save, tikrai nenormalus mano vaikas
