o ko bijai? ką nors jauti negero? Vyk visas mintis tokias šalin, viskas bus gerai, lauksim žinių
O aš jau po kelionių grįžau. Deja, neteko į pajūrį nulėkti, mat mano seneliai sumąstė, kad tai bereikalingas pinigų mėtymas ir nevažiavo

O šiaip kelionė buvo linksma, su dukra aplankėm Baranausko klėtelę, akmens tapybos parodą, buvom Anykščių miesto šventėje, apžiūrėjom Anykščių bažnyčią, buvom arklio muziejuje, jodinėjom su žirgais - va čia tai labiausiai patiko. Su seneliais aplankėm jų senąją sodybą - ten kur gyveno prieš išsikeliant į miestą, kur aš maža vasaras leisdavau - taip faina buvo viską prisiminti
O dėl klausinėjimo po nelaimės, prisiminimų - iškart po jos aš nenorėjau sutikti žmonių, kad jie manęs neklausinėtų, kad netektų vis to paties išgyventi iš naujo, bet pamažu aš jaučiu, kad vis dažniau aš sugebu sūnelį atsiminti be ašarų, o su maža šypsenėle. Prisimenu kasdien, kas rytą ir kas vakarą ir man gera, man to reikia. Su dukra galim daug apie brolį kalbėtis, prisiminti, kaip jis elgėsi, kaip išdykavo ir branginu šiuos prisiminimus. Nenoriu, kad sūnus būtų neminimas namuose, kaip koks tabu. Anyta, kai palaidojo vyresnį sūnų, nebekalba apie jį niekada, o ant kapų nuėjusi tik verkia. Man nesinori taip...Noriu, kad mūsų mažasis būtų prisimenamas nors mūsų namuose. Neverčiu nieko, kad su manim liūdėtų, nenoriu, kad klausinėtų, ar jau man geriau. Ir tikrai nejaučiu, kad žmonės abejingi mano skausmui, jei neklausia, kaip aš jaučiuosi. Daugelis man artimų žmonių taip ir elgiasi, ir labai džiaugiuosi, kad galiu bendrauti su draugėmis, kurios turi panašaus amžiaus vaikų, kad neslepia jų nuo mūsų, lyg bijodami ką priminti. Tik su vyru stengiuosi apie sūnų dar nekalbėti, nes matau, kad dar tam ne laikas. Bet jis tikrai ateis...
Niekas negalės nugalėti tavęs, kol tu pats nepasiduosi. (Robin Sharma)