Kuba, kurią aš mačiau

Prisiminus pačią geriausią savo kelionę- kelionę į Kubą, panorau pasidalinti savo įspūdžiais apie tai, ką pamačiau toje tolimoje, bet mums vis delto labai artimoje šalyje.Po nelabai ilgų svarstymų tarp Jamaikos, Margaritos ir dar keletos pavojingų šalių pasirinkom salą -buvusį soc. lagerį su egzotiška gamta, kurioje nublanksta skurdas, priespauda , nepriteklius , o ekonominis krachas turistams yra matomas tik kaip neišvengiama tos pačios egzotikos dalis .Vietinių žmonių santykiai ir saugumo jausmas, lydintis mus-turistus, nejučiomis priverčia pasijusti tarsi rojaus kampelyje...
Skrydis iš Amsterdamo i Havaną truko apie 9 val. Šiuo nemažu airbusu

. Pradžia nieko gero nežadėjo- olandai privertė mus persėsti iš vieno lėktuvo į kitą, nes jau įsibėgėjus ant pakilimo tako paaiškėjo, kad lėktuve sugędę meteorologiniai lokatoriai. Didelio nerimo nejautėm, nes seniai nieko nebuvom girdėję apie lėktuvų katastrofas, antraip jau bučiau pradėjus plaukus rautis ir savo kilometrinius nagus kramtyt iš panikos. Bet pagaliau mes jau ore, skrendam i vakarus, todėl rodos , kad niekaip nesutemsta ir už lango vis spindi blanki saulė. Lėktuvas sausakimšas.Užkandam, pliurpiam, vėl valgom ,tik nesuprantam,ar čia vakarienė, ar pietūs...Kol nulūžtam apsikamšę anklodėm ir susikėlę kojas ant priekyje esančios sienos.
Išlipam. Mus pasitinka Havana. Naktis. Vietiniu laiku 2 valandos. Laike nebesusigaudom. Oro uostas panašus į sporto salę be sportinės įrangos, palubėje plevėsuoja Kubos vėliavos ant ilgų virvių. Oro uosto skyriai atskirti plonomis pertvaromis, atrodo, kad gerai pasišokėjęs pamatysi per pertvaros viršų kas yra anapus. Ant sienų plakatai „Šlovė tam ir tam...“ Tarsi būtume skridę ne per Atlantą, o laiko mašina sugrįžę 30 metų atgal. Po ypatingai griežtos pasų kontrolės mes žengiame pirmą žingsnį į Hemingvėjaus žemę- nesvarbu, kad jis gimė Amerikoj, vien tas faktas, kad jis kurį laiką gyveno Kuboj leidžia kubiečiams savintis truputį jo šlovės. Į veidus trenkia naktinis karštis ir tvankuma... Karibai.
Mus pasitinka būrys „mulatiškai“ atrodančių žmonių su plakatais,ant kurių karštligiškai ieškom savo pavardžių. Bet jų nėra!!! Neypatingai sunerimę pasitraukiam i šalį, bet tuoj pat prie mūsų prišoka vienas plakatą laikantis vyrukas, po trumpo pokalbio jis iškart nuveda mus kur reikia. Pasirodo, mums skirtame plakate pusė mūsų pavardės parašyta kaip vardas, o kita pusė-kaip pavardė. Juokėmės net susirietę.
Štai ir mūsų mašina- puikus naujausios laidos automobilis, su asmeniniu vairuotoju ir asmenine gide. Visas šis derinukas skirtas tik mums dviems. Tarsi mes kokie ponai
Riedam naktinėm Havanos gatvėm, pirmasis instruktažas kaip elgtis šalyje, pinigų sistema, rytdienos dienotvarkė. Angliškai kalba gana lėtai ir aiškiai. Kadangi ten naktis, o mūsų laiku-jau rytas, apie miegą net nemąstom. Bet esam nugabenami į viešbutį ir paliekami nakčiai. Bastomės po kambarį,kažkaip bandom pamiegot, ech,bet argi miegas rūpi...
Ryte apsidairom . Va vaizdas iš viešbučio Havanoje per kambario langą

Beveik tuščias viešbutis- monstras, Havanos prestižinėje dalyje šalia ambasadų. Šalia didelis sodas su nežmoniško dydžio akacijomis, štai kokio dydžio

kurių ankščių ilgis apie pusę metro, jos voliojasi visur, vieną parsivežiau namo, štai ji (puodelis tik tam, kad palyginti dydį

ir dar pilna keisčiausių augalų, auginančių į vyriškus lytinius organus panašius vaisius , kurių ilgis kaip pusė rankos

irgi vieną parsivežiau, juodas, na, tik labai plonas Žydi viskas aplink, prisirenku kažkokių kaštonų. Baseinas tuščias. Vaikštinėja kelios oranžinės katės, neiškentus vieną nufotkinu

Ryte punktualiai atvyksta mūsų asmeninis vairuotojas ir gidė.Prasideda pirmoji ekskursija po miestą.
Veža mus per prestižinius rajonus, žymiąją Malekon alėją, kurioje išlipame, fotografuojame




Gatvės kaip ir pas mus senais laikais- duobės, kuriomis rieda Žiguliukai, įvairiausių amerikietiškų firmų kriošenos

Važiavau ten rugsėjo mėnesį.
Apskritai, automobiliai Kuboje yra sritis, kuriai galima būtų paskirti visą temą, pradedant rusiškais Kam-azais ir iš atskirų dalių surinktais ratuotais daiktais, kuriems norėtųsi nustatyti mažiausiai 2 markes pagal priekinį ir , jau kitokį, užpakalinį bamperį



bei baigiant prabangiais amerikoniškais automobiliais, blizginamais ir išstatomais lyg parodai turistų gundymui



Papildyta:
Tokiais gražuoliais vėžinami „pinigais pertekę“ turistai. Yra ir kitoks turistų transportavimo būdas, štai šitas



Ir dar -koks jų išradingumas- transformavo rusišką sunkvežimį į autobusą, kitaip tariant, viešąjį transportą, patys tuos transformerius pavadinę Kupriais, ir begalė tokių Kuprių važinėja po Havaną,štai kaip jie atrodo

Bet yra ir "nomaliai" atrodančio viešojo transporto,tiesa, lietuviškai akiai gal neįprasto

ir dar toks amerikietiškas variantas, jau tikrai iš normalios serijos

Tai apie automobilius tokie vaizdeliai. Mokytis mums iš jų išradingumo, pagalvojau, kai gidė papasakojo apie niekur niekada neišmetamas automobilių detales, kurios iš kartos į kartą perduodamos kaip palikimas, keičiamos su kitais automobilių turėtojais, saugomos, nikeliuojamos, suvirinamos ir t.t. ,nes naujų NĖRA. Kaip ir automobilių naujų nėra- eilinis kubietis negali jį gauti, neturi tokios teisės, nes valstybė jam tą teisę apribojo.
Nepaisant kitų apribotų tesių, tokių kaip mobilusis ryšys, internetas, kompiuteriai, kubiečiai neliūdi. Manau, kad neliūdi, nors mačiau kartkartėmis gidės žvilgsnyje sunkiai slepiamą apmaudą, kai kalba pasisukdavo apie ekonominius dalykus, apie žemės ūkį, pramonę, prekybą, štai, kaip atodo "vietiniams skirta parduotuvė"

Šalyje- talonų sistema, griežtai nustatyta, kokiomis dienomis ,kokius ir kokiais kiekiais produktus galima nusipirkti už tuos talonus. Prie įėjimo statomos lentelės, kur kreida surašoma šita info... ar jums ką nors tai primena? Man nebent filmuose matytus laikus apie sovietų tvarkos aušrymetį, kuris pas mus buvo nuverstas, o ten -taip ir liko
Bet kubietis randa iš ko pragyventi, nežiūrint į tai, gatvėse nepamatysi apsiskarmalavusio pagyvenusio žmogaus ar "nekrūtai" atrodančio paauglio. Muzikantai tai pat ieško progos, kaip turistą pralinsmint, ir tikrai neprašo įkyriai už tai užmokesčio

Bet dvi apsitaisiusios damos mus gerai "nuskausmino"-atidavėm kažkiek , jų supratimu, nenormaliai daug už pozavimą nuotraukai, bet tikrai nebuvo gaila tų pinigų

O ši moteriškė su vaikeliu pasiūlė apmainyti kubietiškus pesus i konvertuoamus, mat, ant kubietiškų (skirtų TIK vietiniams) yra politinio veikėjo, jei neklystu ,ČeGevaros galva

Kuba man pasirodė prievartinio kontrasto šalis, kažkada buvusi labai graži ir sutvarkyta Havana mena kolonistų ispanų laikus su savo architektūra, deja, tai kas liko yra netinkamai prižiūrima. Pardon, per švelniai išsireiškiau, nes man pasirodė-išvis neprižiūrima.


Štai čia Havana iš aukščiau


ir dar , tiesa, yra tikrai akiai malonių vaizdų, nors visas pastatų aptriušimas taipogi man labai patinka, tai tos pačios egzotikos, kurią taip troškau pamatyti, dalis. Tikrai, myliu ir ilgiuosi jos


O čia beslampinėdami radom krantinę, kurioje kažkas kažkada turėjo savo namus, likę kambarių pamatai, vonios ir baseino plytelėmis dengtos sienos, vamzdynai, bet mes tikrai ilsėjomės čia, nes vietiniai irgi užeidavo, merkdavo kojas i vandenį, plepėdavosi tarpusavyje, pamojuodavo mums nueidami. Nežinau, ar apgaulingas buvo tas neįtikėtino saugumo jausmas, kai kažkokiu šeštuoju pojūčiu žinai, kad tau nieko blogo nenutiks, kad tai ne TOKIA šalis. Nors žioplą visur muša Štai ta tipio baisioji Havanos krantinė, kur turistai tikrai nevežami su asmeniniais vairuotojais


Bet yra ir kokių, kuriuose norėčiau apsigyventi

Štai tokie balkonai su žalumynais, tikrai sukurtais netinginčių ir grožį mylinčių žmonių, bet, deja, labai ribojamų finansiškai

Nors nebuvau Ispanijoj niekada, bet man gidė tvirtino, kad toks vaizdas- tipiškas tik Havanai, drįsčiau suabejot, žinanant Kubos istoriją, bet žinau ir kitką- kad Havanos vaizdus pažinčiau iš visų kitų tūkstančių vaizdų


Po muziejus nevaikščioju, nemėgstu jų, bet kai atsisakiau eiti į vieną iš pasiūlytų, pamačiau, kad gidė tiesiog priblokšta. Gal ir aš taip pasijausčiau jos vietoj, jei pas mane atvykęs turistas pareikštų, kad muziejus jam neįdomu. Bet, kita vertus, kodėl turėčiau eiti ten kur nenoriu? Taigi, gavom pakankamai laisvo laiko ir apžiūrėjom miestą patys. Gatvėse siūlomi suvenyrai labai gražūs, bet nieko ten "apsišmutkinimui" nenusipirksit. Tai ne ta šalis. Ne Turkija, ne mums iki skausmo žinomas Egiptas. Daugybė iš medžio grožtų namudinių dirbinių, iš tikrų augalų sėklų suvertų karolių, alaus metaliniais kamščiais puoštų rankų darbo mašinų, dar įvairiausių audinių iš medvilnės, ir , žinoma, iš po skverno siūlomų kubietiškų cigarų... apstu.Ten ilgiau pabuvęs ne tik imsi cigarus rūkyt, bet ir kokteiliais mėgautis, nes populiariausias ingriedientas romas (tarkim, Havana Club) mūsų pinigėliais išvertus pigiau negu čia elementariausia degtinė. Tikrai, nebuvau ir nesu alkoholio mėgėja, bet TAI prisimenu kaip rojų. Tas TAI yra kubietiški kokteiliai.. Ne tie, kurie makaluojami viešbutyje, bet tie, kuriuos galit paragauti natūraliai kitose vietose. Nenusakomas skanumas...Būtinai paragaukit kokiam Havanos bare Mochito, ar perkaitus saulėkaitoje atsigaivinkit Pinjakolata.. Aš pirmąjį kokteilį ten paragavau kaip ir "per prievartą-per įsiūlymą", bet paragavus negalėjau sustot. Taip ir prasidėjo kelias iš Havanos tolyn, su Pinjakolatos skoniu burnoje

Pirmas mūsų sustojimas -Trinidadas, pakeliui aplankant Sien Fuegos
Topinė Trinidado aikštė, kurią fotkina absoliučiai visi, vieni geriau kiti blogiau, bet nefotkinti negali, labai gražu tos žydros spalvos

o čia keletas kitų


pvz mokinukai

Yra ir tikrų pionierių

Ilgokai kėblinom perkaitusiom gatvėm, nes tolumoj matėm vandens telkinį, kuris mus jau vien savo buvimo gaivino, bet priėję supratom, kad tai nėra gaivioji vietelė bet atrodė pusėtinai

iš vienos pusės gerai matėsi šlovės revoliucijai šūkis

MB man bandė aiškinti, kad kada nors gausiu per savo visur kišamą knyslę, ant kurios kabo fotoaparatas, bet nekišti tos knyslės ir nefotografuoti negaliu. Tai čia yra keletas "slaptų vaizdelių" Trinidade, kuriame namai ,kaip supratau, be stiklų, dengti grotomis , o per tas grotas gali pamatyti viską, kas ką dirba, kas ką valgo


Grotų , žinoma, nesimato, bet jos buvo įstatomos visuose namuose dar vergovės laikais, kad vergai neuždustų, bet ir neišsilakstytų.Tų vergų jau seniai nėra, bet kaip pavadinti žmones, ten gyvenančius dabar? "Laisvais" laisvės salos piliečiais? Vienas pagyvenęs laisvosios salos gyventojas gana sklandžia rusų kalba ėmė kalbėtis su mumis, išsiaiškino, kad mes iš Lietuvos, ir iškart parodė savo erudiciją- Lietuva Tarybų sąjungos šalis, dabar nepriklausoma, ten gyvena 3 milijonai, plotas toks ir toks. Aš nežinau,koks Lietuvos plotas, o jis žino Paklausiau, iš kur tos žinios. Pasirodo- mokykloj mokė, ir rusų kalbą išmoko, ir dabar laisvai ja šneka.. Bet tikrai ne visi. Rusiškai mažai kas supranta, man rodos angliškai- dar mažiau. Va, jei turit kelionės draugą mokantį ispaniškai- galima planuoti tobulą kelionę. Tokią, kokios nori. Kitaip bus sunkumų, bet kas jų kelionėse neturi...
Išvykom iš Trinidado , fotkinau per langą, bet keliai labai duobėti, langas pilnai aptėkštas musių, todėl kažin ar dėsiu tuos vaizdelius
Vos sustojom užkąsti, išdygo vietinis taksistas

Pamaniau, gal jis mus patogiau nugabentų , lėčiau, nekratytų taip nežmoniškai, ir musės tėkštųsi ant mūsų, bet užtai viską nufotografuotumėm..
Apie kelius- blogi keliai. Labai blogi. Ženklų nėra, važiuoji kur intuicija ar kiti pojūčiai veda, gal kažkas,sutiktas pakeliui,mokės kažkiek angliškai-jums pasisekė. tada tikslą greičiau pasieksit. Jei ne, pasikliaukit gestų kalba. Bet tikrai jūsų niekas neprimuš ir neapiplėš Kuba nėra sugadintų žmonių šalis.
Išvykstam iš Trinidado. Radau kelias "revoliucingas" nuotraukas, be vabzdžių ant mašinos stiklo


Ate, Trinidade.

Organizavomės ne patys, nes norėjom kad viskas būtų "ant lėkštutės". Na, tiesą pasakius, čia ne aš taip norėjau, o MB.Mano svajonė buvo bastytis po Kubą, o jo- keliauti kaip ponui, tai teko nusileisti, nes ispaniškai anei vienas nekalbam. Paskui būtumėm riejesi visą kelią jei kas ne taip Taigi, kelionę užsisakėm per Vegaturą. Nė kiek nesigailiu, nes man rodos, buvo nebrangu. Vienam žmogui visi skrydžiai su oro uosto mokesčiais ir 4* viešbučiu AI 11 dienų kainavo 5700 lt. Čia dar įėjo asmeninis vairuotojas su gidu ir ekskursinė programa Havanoje bei pervežimas Havana-Varaderas. Apie Varaderą papasakosiu vėliau.Tas asmeninis vairuotojas su naujutėle lengvąja mašina ir gidė, nuoširdžiausiai besistengiantys mums įtikti, buvo kaip stebuklas, kurio nesitikėjom. Maniau, bus būrys turistų, kurie susodinami į iš anksto užsakytus autobusus, kaip pvz turkijose,ir išvežiojami po viešbučius. Bet nieko panašaus. Viskas daug geriau-kai iš Lietuvos visame lėktuve esi ko gero vienintelis, geras jausmas- lyg tikrai atitrūkai pagaliau nuo visos lietuviškos rutinos
Ekskursijas papildomai užsisakinėjom viešbutyje, bet kainos žvėriškos.. Tikrai nenormaliai didelės.Ir niekas nesidera.

Tiesa, dar nepapasakojau apie mini ekskursiją į žvejų kaimelį Cojimar. Tas kaimelis irgi labai susijęs su Hemingvėjumi,kurį Kuboje visi labai myli, ir daug yra vietų, kurias reikia pamatyti, nes "šitame bare Hemingvėjus rašė apysaką", o šis "buvo jo megtamiausia romo gurkšnojimo vieta", o va anas kaimas "Iš jo Hemingvėjus plaukė į jūrą " ir t.t. Iš tiesų supranti, kad Hemingvėjus, ko gero, romą mėgo gerti begalėje barų, ir tikrai rodomas baras nėra pats pats mėgstamiausias, o knygas rašė irgi visur, ne tik prie rodomo lango, bet visgi malonu pasinerti į gidės sekamą istoriją ir patikėti, kad taip ir buvo Čia tokia Cojimar kaimelio krantinė :

o čia paminklas Hemingvėjui, jis nuostabiai atrodė žydrame dangaus fone

o čia šiaip vaizdelis iš Cojimar kaimelio kasdienybės

Kaip supratau, Hemingvėjus yra vienas iš įžymybių, kuriomis masinami turistai. Bet mano skepticizmą sumažino apsilankymas Hemingvėjaus namelyje. Iš tiesų, tai ne namelis, o kaip ir vila, kuri yra "užkonsrevuota" ir viską gali pamatyti per langus, kurie visada atviri. Jame yra visi buitiniai daiktai, kuriais naudojosi Hemingvėjus, netgi jo lova, man pasirodžiusi labai labai mažytė, kurioje tilptų nebent 155 cm ūgio žmogus. Bet fotografuoti ten neleido. Iš tiesų labai graži vieta, aš pati mėgstu Hemingvėjų, ir man patiko ten apsilankyt . Didžiulis sogas su ant medžių kamienų prisikabinusiomis orchidėjomis, migdolus auginantys vaismedžiai.. ko tik nėra..
Cojimar kaimelyje mačiau gatves, kurias gyventojai grindžia ne akmenimis, o koralais, štai kaip jos atrodo

Sutikom vietinį žveją, jis plaukiojo tarp uolėtų akmenų be jokios baimės, o kai prisiartinom, jau darinėjo kažkokiais būdais pagautas žuvis. "Kažkokiais būdais" rašau, nes pagavo be meškerės ir tinklo (arba spėjo paslėpti)

O va paskui jie tokio gražumo žuvis suvalgo

Papildyta:

Mums labai pasisekė su uraganais, iš tiesų rugsėjis vis dar tebelaikomas uraganų sezonu,bet savaitė prieš mūsų kelionės pradžią praūžė vienas diedelis uraganas, nusiaubęs Jamaiką ir Meksiką, bet nepalietęs Kubos, tai mes šiek tiek drebančiom širdim skridom, visgi tikėdamiesi, kad nebebus antro uragano po savaitės. Ir jo nebuvo visas dienas. Buvo karšta be bajerių. Rūbelis ilgom rankovėm ir medvilnės- tinkamiausias rūbas. Liūtys užklupdavo, debesis pakildavo tarsi monstras ant vienos kojos (atrodo, kad jo apačia liečia žemę ), bet jis staiga ateidavo , prakiurdavo karštu dušu, ir po 5 minučių- vėl saulė. Per dieną tai kartodavosi kokius 3 kartus. Arba nė vieno. Nekenčiu lietaus, bet šis lietus man nerealiai patiko. Jis nuplauna visą karštį, pats būdamas irgi šiltas.

Nuotraukos darytos su Sony CyberShot DSC-W125 (jei dėl skaičiukų neklystu)
Havanoje buvo viena ekskursija, kuri man labai patiko, nes ne i muziejų vedė,o į paprasčiausią botanikos parką, kur net įėjimas nieko nekainuoja. Nuvežė mus ten ir paleido "ganytis", pasakę susitikimo laiką, va kaip jis atrodė


Tame parke vos nepaklydom, nuėjom prie upelio, kur aptikom kažkokiu gyvunų kaukoles , paskui norėjom nufotografuoti lyg ir erelius ar grifus,sekem tuos paukščius, bet nufotografuoti nepavyko, tai bastėmės toliau


Šis augalas augina didžiules sėklas

seklas parsivežiau namo, niekas jų neatėmė oro uoste, va jos

Kai atėjo laikas vykti į Varadero, jau džiaugiausi, nes labai troškau pagaliau kiek pagulėti ir pasimaudyti. Nors Havana ir yra ant vandenyno kranto, bet pliažo ten nematėm, gal jis ir yra, tik laiko tam nebuvo.
Pats Varadero neveltui vadinamas prieštaringai:jis- ir turistų rojus, jis- ir turistų rezervatas. Čia jau kaip kam atrodo. Mano manymu, jis rojus tiems , kurie važiuoja medaus mėnesiui, arba tiems, kurie nori tik guleti išpustytuose pliažuose, valgyti kokius 10 kartų per dieną ir mėgautis išskirtine prabanga, Kuboje prieinama ir suteikiama išimtinai tik turistams. Tas rojus/rezervatas yra tarsi kokiame pusiasalyje, kuris ištįsęs panašiai kaip mūsų Kuršių Nerija. Ten tik viešbučiai, sako, kad net ne visi dirbatys Varadere gali jame ir gyventi. Atvažiuojant jau iš tolo matosi "rojaus" pastatai, nieko aptriušusio, ryškios spalvos,jokių šiukšlių, mašinų, prižiūrėtos pievelės, sušluojami gėlių lapeliai visame mieste. Iš viso transporto mačiau tik autobusus, atgabenačius ir išgabenančius turistus, ir retrakrčiais kokia lengvoji mašinytė. Ramybė ir visko tiesiog dirbtinis perteklius.Jei tik to reikia atostogoms- jums tikrai patiks.Bet aš net nefotografavau tos viešbutinės prabangos, man nepasirodė tai verta dėmesio.
Kadangi mes važiavom ne medaus mėnesiui, ir mano supratimas apie poilsį yra kitoks, aš malonumą jame jame jaučiau tik kokias dvi dienas. Bet iš pradžių tikrai buvo nežmoniškas kaifas

Mes gyvenom 4* viešbutyje, kiek žinau 99% viešbučių dirba pagal tokią sistemą. Pagrindinis poilsiautojų kontingentas yra kanadiečiai, kurie Kuboje labai mylimi, nes, būdami nekenčiamos JAV kaimynai, yra laikomi priimtinais "pinigų maišais" ir tarsi ne "visiškais kapitalistais". Netgi pats palankiausias kursas keičiant valiutą yra taikomas Kanados doleriams. Po to nemažai poilsiautojų iš Europos, čia jau negalėčiau išskirti iš kokios šalies daugiausiai. Na ir , žinoma, rusų. Nuo jų pasaulyje niekur nepasislėpsi. Tiesa, rusiškai kalbančius girdėjau ne taip dažnai, kaip kitas kalbas.
Apie maistą galėčiau irgi ilgai rašyti, bet apsiribosiu trumpai- super. Panašu, kad viskas, ko jūs norit, ten bus. Netgi jūros gėrybių, krabų, lobsterių, picų pusryčiams, kokių 15 rūšių skirtingos žuvies patiekalų, avienos, ėrienos, veršienos, vištienos... etc. Galva apsisuko, todėl per pirmą vakarienę atsisėdom ir nežinojom į kurią milžiniškos salės pusę eiti pasiimti ir koks ten maistas štabeliuojamas. Prie mūsų tuoj niūniuodama kažkokią ispanišką dainušką priėjo gyvenimo džiaugsmu spindinti apvalaina padavėja su vyno buteliais, užmezgė kalbą, pripilstė vyno, viską tuoj sunešė, vis nusikvatodama iš savo pačios linkmumo, ir vikriai nuėjo. Aptarnavimas mane nustebino. Nepalyginsi su tuo, kaip tai vyksta mūsų europietiškuose kurortuose.
Žodžiu, ten badavimui ir dietoms yra griežtai pasakyta "ne". Netgi vidurnaktį ar kokią 3 val nakties -jau paryčiais, rasi kur ir ko sočiai pavalgyti, pastoviai dirba kažkoks baras. Mes naktį kėlėmės važiuoti į ekskursiją, tai pusryčiams viename lauko bare sukirtom karštos vištienos gril ir dar hamburgerių mums prikrovė, suvalgiau ledų kiek lindo, pasiėmėm gerti ką panorėję su savim.Viskas čia nakties vidury. Šalimais to baro iškabinti hamakai , matyt, jau nebepaieinatiens nuo persivalgymo

pliaže vyksta linksmybės-kaip ir visur animacija , tinklinio varžybos


Viešbutyje griežtai nustatytos kainos, koks kambarys už kokią priemoką. Taigi, nereikia galvos sukti kaip čia kam ir kiek kyšio duoti. Netgi leidžia apžiūrėti visus geresnius variantus, patikrinti, ar tikrai tas kambarys su tau patinkančiu vaizdu ir t.t.Man vaizdas nerūpėjo, nes kambario langas buvo į sodą, o jūros nei iš vieno kambario taip ir nesimatė, tik palmių viršūnės.
Jūrą, oi ne -vandenyną, ir taip gali pamatyti kasdien