Draugavau as su vienu kelis metus, tai pirmoji meile. Pavydas, pykciai, pramogos padare savo, buvom jauni, neissiduke ir issiskyrem... Tada mano seima - tetis, mama, sesuo isvaziavo gyvent i svedija, as negalejau nes studijavau univere, nenorejau palikt mokslu tai likau visiskai viena. Turejau drauga kuris baisiai isgyveno skyrybas su savo mylimaja, septynis metus isdraugavusi ji paliko del kitosss!!! Kazkaip tada savaime draugas tapo vaikinu.. Poto ir vyru.. Dabar ir mano sunaus tevu... Jis laimingas, turi gyvenimo tiksla. Bet as vel sutikau ta zmogu, ta pirmaja meile. Vel grizo visi jausmai jam. Jis labai nori vel su manim viska is naujo pradeti. Jis sutinka mano sunu myleti saip savo, auginti.. Mes taip beprotiskai mylim vienas kita ir man baisiausia yra tai kad mano vyras vel bus iskaudintas. Nebezinau ka daryti.. Nuo jo tai slepiu jau antra menesi.. Mes jau du menesius nesimylim, vyras pyksta del to ant manes bet as negaliu.. Negaliu jam atsiduoti kai visos mintys, visi sapnai apie pirmaja meile. Kai zinau kad ir pirmoji meile mane myli be galo.. Ar man aukotis del vyro ir del sunaus?

O susitikau su pirmaja meile tada kai vyras sugalvojo su draugais islekti i gamta prie ezeru, mane paliko viena su vaiku.. Jei nebutu isvaziaves nebutu to susitikimo vakaro ir gal toliau gyvenciau kaip ir anksciau..
Man jau slenka plaukai is nevilties, nera apetito... Daznai guliu lovoj, neatsakau i draugu skambucius.. Nenoriu susirgt depresija bet jauciu kad ja jau sergu..