Mes jau po darbų, mažoji visą dieną prakabojo pas mane ant rankų, kaip bezdžioniukas

rankų ir nugaros nejaučiu, pavargau morališkai nerealiai, jau taip klykia rėkia, pas nieką neina ant rankų, net senelė atėjo pagelbėti, bet kur tau, ji taip įsiverkė, kad teko mest viską ir vėl eit vaiko žiūrėt
Jolita, taip, Vilniuje. Na, nebrangiai, bet žinai, imam po 15 kartų, tai už juos reik sumokėt 525 lt, tai tada pasijaučia, nes vyras bedarbis,tai gyvenam abu iš tų pašalpėlių...

o dar norisi namuką greičiau įsirengti, tai ir dirbam patys, dabar jau medžiagų neperkam, nes nėra už ką, tai dirbam darbus, kur nereik daug investicijų, tik savo jėgos.
Bjauru, kai vyras nesuvokia, kad jam reikia rūpintis, o ne kad iš paskos jo eitų ir rūrą bučiuotų, liūdna skaityti tavo, Jolita, eilutes

juk jis drūtas vyras, gali ir jumis pasirūpinti, tau gi reik Miglute užsiimti...ai, ką čia bekalbėti, o jau ir nepaauklėsi, tik susipyksi.. retai kada vyrai myli svetimus vaikus, o kai jie dar neįgalūs,abejoju, ar jam koks jausmas kyla žiūrint į tavo vaikelį...

na ką, einu migdyti savo išdykėlės, nes visai nesiruošia liūlio
Labos

Dalmantine, dar vasarėlė pas mus savaitėlę užsilaikys, aš dar jos taip nenoriu išlydėti...